PradžiaNaujienos Zarasų krašto architektūros perlas - Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia
Zarasų krašto architektūros perlas - Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia

Vos įvažiavus į Salako miestelį, atvykusius iš toli pasitinka aukštai į dangų besistiebiantis Salako bažnyčios bokštas. Ryškiausias Salako architektūros akcentas sudaro įspūdį, lyg lankytum ne Zarasų rajono miestelį, o puikiausias Normandijos ar senosios Anglijos bažnyčias.

Algimanto Navicko nuotrauka

Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia užburia savo didingumu ir masyvumu. Galbūt todėl, kad nėra įprasta, jog didžiulis pilkų tašytų statinys taip ryškiai išsiskirtų iš vietos kraštovaizdžio. Bet bažnyčia Salaką garsina, daro lengvai atpažįstamu, tad ir vietiniai gyventojai didžiuojasi gyvendami šio sakralinės architektūros perlo paūnksmėje.

Šalia vieno didžiausių Lietuvos ežerų, Luodžio, įsikūręs Salakas yra žinomas jau nuo XV amžiaus pabaigos – jau tuomet čia veikė bažnytinė bendruomenė. Pakrikštijus Lietuvą, karalius Jogaila Salako krašto žemių dovanojo Vilniaus vyskupui. O ir aplinkui esančių pilkapių gausa liudija, kad žmonės čia gyveno jau gerokai iki to.

Gintauto Antanavičiaus nuotrauka

Šimtus metų Salaką puošė medinės bažnyčios. Bet, kaip jau dažnai nutikdavo prieš du – tris ir daugiau šimtų metų, kylantys miestelių gaisrai jas tiesiog sunaikindavo. Pavyzdžiui, paskutinė medinė bažnyčia Salako parapijai tarnavo vos 40 metų.

1905 metų birželio 15-osios naktį kilo gaisras, sunaikinęs miestelio dalį, besidriekiančią ir pat upelio. Ugnyje pražuvo ir bažnyčia kartu su visu turtu, archyvu. Nuo karščio išsilydė ir nukrito varpai.

Tuometinis parapijos klebonas Antanas Kryžanauskas kartu su vietiniais gyventojais nusprendė pastatyti tokią bažnyčią, kuri būtų atspari ugniai ir kitoms negandoms.

Gintauto Antanavičiaus nuotrauka

Naujus maldos namus projektavo iš Rygos pakviestas architektas Ignotas Morgulcas. Kadangi didžiulei bažnyčiai reikėjo labai daug akmenų, vien Salake buvo sunku surasti pakankamai medžiagų. Todėl po apylinkę netruko pasklisti kalbos, kad vykstančiųjų į Salaką prašoma į vežimą įsimesti vieną ar kitą akmenį ir tokiu būdu prisidėti prie statybos.

Salakiečiai prie bažnyčios statybos prisidėjo ne tik akmenimis, bet ir pinigais – parapijiečiai suaukojo 41000 iš 98000 bažnyčios statybai reikalingų rublių. Kita dalis buvo surinkta Varšuvoje, Sankt Peterburge ir kituose dideliuose imperijos centruose.

Gintauto Antanavičiaus nuotrauka

Klebono paraginti, salakiečiai ir aplinkinių vietovių gyventojai ne tik vežė akmenis į Salaką, bet ir padėjo samdytiems mūrininkams statybų metu. Tašytus 45 x 45 – 80 centimetrų dydžio stačiakampius akmenis reikėjo užkelti į didelį aukštį, todėl buvo pagaminti didžiuliai neštuvai, kuriais sunkų akmenų krovinį nešdavo iki aštuonių žmonių brigada. Tokiu būdu per penketą statybos metų talkoje sudalyvavo visi stipresni Salako parapijos vyrai.

Gintauto Antanavičiaus nuotrauka

Įdomu tai, kad aukščiausia akmeninė šalies bažnyčia galėjo būti dar aukštesnė – planuota ji buvo 95 metrų aukščio, bet statybų metu apgriuvus pastoliams buvo nuspręsta apsistoti ties 75 metrais. Antrojo Pasaulinio karo metais bažnyčios bokštas buvo numuštas ir jo krentanti smailė stipriai apgadino bažnyčios interjerą. Bokštas buvo atkurtas tik 1988 – 1989 metais. Atstatyta bažnyčia liko 72 metrų aukščio. 

Rimanto Bikulčiaus nuotrauka


Zarasų krašto muziejaus fondų nuotrauka
 

© 2014-2015 VisitZarasai. Visos teisės saugomos
sprendimas webmod: Svetainių kūrimas