ŠARŪNO SAUKOS IR NOMEDOS SAUKIENĖS GALERIJA

Nomeda (g. 1957) ir Šarūnas (g. 1958), užaugę Vilniuje, mokęsi tapybos Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dab. Justino Vienožinskio dailės mokykla), baigę studijas Lietuvos dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), nuo 1990 metų gyvena kaime šalia Dusetų, mediniame iš Nomedos senelių paveldėtame name. Šarūnas, būdamas vos 31-erių, apdovanotas pirmąja nepriklausomos Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija. Vėliau už išskirtinę kūrybą pelnė ne vieną apdovanojimą. Nomedai 2017 metais įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Abu tapytojai parodas rengia retai. Gyvena uždarai. Facebooko neturi. Augina rugiagėles, džiovina anūkams obuolius, šaltomis dienomis kūrena krosnis ir tapo. 

Mažutėje Nomedos dirbtuvėje netelpa dideli paveikslai, bet telpa ištisa pieva, kibirai ir stiklainiai, primerkti lauko gėlių ir žolynų, kuriuos – žydinčius, vystančius ir jau visai sudžiūvusius – Nomeda tapo savo drobėse. Namai užželia žole, veidrodžiai pavirsta upėm, tolimas peizažas įsliuogia pro langą, o visame tame prisiglaudžia išmyluoti vaikai, nuglostyti žaislai, žvilgsnio prijaukinti paukščiai, žvėreliai ir alijošiai, iš miško parnešti kaulai. Nomedos paveiksluose svarbi nuotaika, jausmas, šviesos ir šešėlių žaismas, leidžiantis žvilgsniui slysti žiedais, stiebais, atspindžiais vandenyje, skaidriais vaikų veideliais, įsipainioti žolių ir potepių brūzgyne arba nuklysti į vaiskias tolumas.

Šarūno dirbtuvė didesnė, bet ir joje paveikslus tenka lipdyti iš atskirų gabalų. Jo tapybą galima laikyti intelektualiu meistravimu (pranc. bricolage): paveikslų siužetas konstruojamas iš įvairių atpažįstamų kasdienybės nuolaužų, tuo metu esančių po ranka. Paveikslai kuriami iš daiktų ir nuotraukų fragmentų, jungiant tarpusavyje nesusijusius objektus ir įvykius, kūnus ir veidus (savo paties, artimųjų, pažįstamų ir atsitiktinių žmonių, kitokių gyvių). Tačiau nereikia žiūrėti tik paviršiaus. Pasitelkiant švelnų humorą, kandžią ironiją ir net piktą satyrą pašiepiami įvairūs visuomenės priimti, santvarkos primesti ar paties žmogaus (paties autoriaus?) susikurti draudimai, prietarai, įpročiai, normos. Po absurdiškais, fantasmagoriškais siužetais slypi bendražmogiški rūpesčiai, viešojo gyvenimo kritika, prasmių paieškos. 

Jūsų laukia trys salės paveikslų ir keletas skulptūrinių objektų. Didžioji dalis darbų sukurti per paskutinį dešimtmetį ir tikėtina – daugeliui žiūrovų dar nematyti. Tačiau bus ir keletas ankstesnių, atpažįstamų kūrinių, nutapytų jau prieš porą trejetą dešimtmečių: tai Nomedos išraiškingieji alijošiai ir įvaizdžius keičiančios lapės, Šarūno Biografija, Savižudybė ir keletas kitų.

Ekspozicija išdėstyta ratu, tad kryptį galima rinktis laisvai. Jei pasuksite į kairę, iš karto susitiksite su abiem menininkais. Nors paveikslų formatai, plastika ir temos, atrodo, be galo skirtingos, nesunku rasti ir jungiančių dalykų. Vaiko susitikimas su skeletu, gėlės ir kaulai, kūrėjo flirtas su giltine, degantis aguonų laukas – skirtingi pavidalai kalba apie gyvenimo trapumą, daiktų ir žmogaus laikinumą, praeities alsavimą kasdienybėje ir kartu – apie amžiną atsinaujinimą. Antrojoje salėje jus pasitiks didelio formato ir tirštų siužetų Šarūno darbai, kuriuos galima skaityti kaip intriguojančią, šiurpių ir kasdieniškų įvykių, sapnų ir haliucinacijų, pastangų, dvejonių ir pasirinkimų kupiną žmogaus (o gal valstybės?) biografiją. Trečiojoje salėje lauks Nomedos žolynai su juose žmogiškai įsipatoginusiomis lapėmis, išsikerojusiais alijošiais ir viso šio pasaulio šeimininkais – vaikais. Vaikystė, sapnas, prisiminimais virstantis gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas – gali būti visos šios parodos raktažodžiai.

Kuratorė Monika Saukaitė