Tęsiame informacinę rubriką apie Zarasų kraštą. Šį sykį pristatome Zarasų seniūniją. Zarasų seniūnija -  vienintelė žiedinė seniūnija, tampriai susijusi su Zarasų miestu. Seniūnijos administracijos būstinė yra miesto centre, o jos teritorija juosia visą Zarasų miestą. Nemažai turistams patrauklių objektų ar infrastruktūros yra Zarasų seniūnijos ribose, todėl norime jums pristatyti, ką įdomaus atvykę į Zarasus galite pamatyti ne tik pačiame mieste, bet ir šiek tiek nutolę nuo Zarasų miesto centro.

 

Laukesos ežeras. Dalis ežero priklauso Latvijai, dalis Lietuvai. Foto Roberto Kiburto. 

 

ŠLYNINKOS MALŪNAS

 

@ Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro video

 

Šlyninkos vandens malūno vardas jau kalba pats už save. Tai vienas didžiausių turistų traukos centrų Zarasų krašte. Už penkių kilometrų nuo miesto esančiame trijų šimtų metų senumo malūne lankytojai turi galimybę ne tik paragauti čia pat kepamų tautinio paveldo blynų ar duonos, bet ir įsigyti malūne maltų miltų ar kruopų. Susitarus malūnininkas praves ekskursiją po veikiantį vandens malūną, o malūninko žmona – edukacinę duonos kepimo programą.

GPS: 55.734068, 26.197756 (WGS)

Šlyninkos k., Zarasų r.

8 686 23348, vandensmalunas@gmail.com, Plačiau www.slyninkosmalunas.lt

 

BUVĘS SMĖLYNĖS MUITINĖS PASTATAS, DABAR RESTORANAS “DU DRAMBLIAI” IR ŠALIA RESTORANO  ĮRENGIAMA APŽVALGOS AIKŠTELĖ.

 

Lietuvos muitinių departamentas pradėtas organizuoti po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1918 metų vasario 16 d. ir 1919 metais paskelbus „Laikinuosius muitinės įstatus“ ir patvirtinus atidaromų muitinės punktų sąrašą Lietuvos – Latvijos pasienyje. 1920 metais buvo nustatyta provizorinė Lietuvos – Latvijos siena, kurią saugojo pasienio kariuomenės dalys, o vėliau – pasienio policija. Rugpjūčio 15 dieną į Ežerėnus iš Alytaus pereinamojo punkto buvo atkelti muitininkai dirbti pasienyje, Smėlynės kaime.

 

Smėlynė 1920 m. Fotografijoje matyti pagrindinis plentas. Tolumoje - vokiški blindažai, ant kalvos, Latvijos pusėje - bažnyčia. Dešinėje plento pusėje - mediniai pastatai, prie jų - sandėliuotos statybinės medžiagos. Šioje vietoje 1927 m. pastatytas muitinės pastatas. @ Foto Zarasų krašto muziejaus.

 

Įsteigus Smėlynės muitinę ji savų patalpų dar neturėjo. Jos įstaiga buvo įrengta būdelėje (zemliankoje), kuri buvo užsilikusi nuo Pirmojo pasaulinio karo. Ji buvo pusiau įkasta į kalvos žemę, virš kurios stovėjo Smėlynės parapijos klebonija. Vėliau muitinė įsikūrė Smėlynės bažnyčioje. Siena ėjo Nikajos upele ir Laukesos ežeru. Lietuvos ir Latvijos pasienio pusėse stovėjo cementiniai stulpai ir buvo iškabintos valstybių vėliavos.

 

Smėlynės muitinė ir jos darbuotojai. Fotografijoje matyti tiltas, jungiantis Lietuvos ir Latvijos respublikas. Prie tilto, Lietuvos teritorijos pusėje, iš kairės pusės II-as - Jasevičius Kazimieras, III-ias - muitinės sargybinis Matiekūnas, VI-as - muitinės sargybos viršininkas Kukta. Foto @Zarasų krašto muziejaus.

 

Dabartinis vietovės vaizdas

Šis pastatas tikriausiai buvo tarpukario Latvijos muitinės dalis. Dabar irgi yra Latvijos teritorijoje.

 

1920 metais ekonominė krašto padėtis buvo katastrofiška. Nualinti karų žmonės gyveno skurdžiai. Daug trobų buvo sudeginta, turtas išgrobstytas, laukai neapsėti. Prekiniai mainai tarp Lietuvos ir Latvijos buvo menki. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad 1920 – 1921 metais prekių judėjimas per sieną buvo nedidelis. Į Latviją veždavo macus, nedideliais kiekiais gabeno sviestą, grūdus, kiaušinius, žąsų plunksnas, o iš Vokietijos įveždavo kremus, lūpų dažus, pudrą. 1926 metais muitinei buvo skirta daugiau etatų, o 1927 metų pabaigoje pastatytas dviejų aukštų muitinės pastatas. 1930 metais įrengtas ir antras aukštas. Pastato statyba kainavo 36 373 litus. 1940 metais paskelbus apie Lietuvos ir Latvijos prijungimą prie Sovietų Sąjungos, sienos su Latvija neteko prasmės, muitinių veikla buvo sustabdyta.

1990 metais, atkūrus Lietuvos valstybingumą, spalio 9 dieną buvo atkurta muitinių veikla. Lapkričio mėnesį atkurtas Zarasų muitinės Smėlynės pasienio punktas. Muitinės darbą organizavo pirmasis muitininkas Petras Milašius, jam padėjo pirmas inspektorius Antanas Povilaitis. Muitinės pareigūnai įsikūrė vagonėlyje, nes muitinės pastatas buvo parduotas.

Muitines terorizavo ir puldinėjo OMONas. 1991 metų gegužės 22- ąją buvo užpultas ir Smėlynės postas, sudegintas vagonėlis, o tuo metu dirbę pareigūnai: Gintaras Šimkūnas, Aurimas Janaudis, S. Matusevičius ir kt. primušti ir apiplėšti.

Šaltinis http://www.niekonaujo.lt/20130320/egipto-liuteronu-bendruomenes-baznycia

 

Dabartis ... Taip atrodo buvęs tarpukario muitinės pastatas, kuriame veikia restroranas ,,Du drambliai"

 

 

Bistro restoranas ,,Du drambliai", kurio greitas ir skanus maistas skubantiems bei lietuviški cepelinai, traukia ne tik vietos, bet ir Daugpilio, Latvijos gyventojus. 

 

 

 

Bistro baro - restorano ,,Du drambliai" cepelinai

 

ŠALIA ĮRENGIAMA APŽVALGOS AIKŠTELĖ - VIENAS IŠ ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS KRAŠTOVAIZDŽIO PROJEKTŲ, IŠ KURIOS BUS GALIMA APŽVELGTI LAUKESOS EŽERO IR SMĖLYNĖS KRAŠTOVAIZDĮ

 

 

Egiptės liuteronų bažnyčia Latvijos teritorijoje, šalia Smėlynės kaimo. Prieš pirmą pasaulinį karą ši teritorija buvo vientisa Smėlynės kaimo dalis. 

 

Egiptės bažnyčia pirmojo pasaulinio karo metais ir dabar. 

 

Šalia Smėlynės kaimo, jau Latvijos teritorijoje, yra apgriuvusi Egiptės liuteronų bažnyčia. Šalia jos yra senovinės kapinės, pirmojo pasaulinio karių kapai. Manoma, kad čia palaidoti barono Miunhauzeno uošviai, Latvijos vokietės Jacobine von Dunten tėvai.

 

Egiptės liuteronų bendruomenės bažnyčią Vilkumiestėje 1823 m. pradėjo statyti vietinis žemvaldys A. Etingenas (Oettingen). 1863 m. bažnyčios fasadą papuošė naujai pastatytas bokštas. Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo gerokai apgriauta. Apie karo veiksmus liudija vokiečių ir rusų kareivių kapai. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia nukentėjo dar labiau, iki šių dienų ant mūrų matomi kulkų palikti pėdsakai.

 

Egiptės evangelikų-liuteronų bendruomenė buvo įsteigta 1567 metų vasario 28 dieną kartu su Kuržemės hercogo įsakymu statyti naują bažnyčią. Nuo 1584 m. bendruomenė turėjo savo pastorių. XVI ir XVII amžių sankirtoje šalia Egiptės bendruomenės išaugo nedidelė Vilkumiestės gyvenvietė, kurios vardu latviškai ir vadinama ši bendruomenė. Egipto bendruomenė turėjo keletą medinių bažnyčių, paskutinė jų buvo sunaikinta 1812 metais, karo su prancūzais metu. Kalkūnio ir Medumio šeimininkas 1823 metais pradėjo statyti akmeninę bažnyčią, o ją 1825 m. liepos 5 d. buvo pašventino. 1863 m. A. Etingenas atliko kapitalinį bažnyčios remontą ir pastatė bokštą. Kartu su Egiptės bendruomenės įkūrimu, Medumio tuometinis šeimininkas V. Firstenbergas įkūrė ir pastoratą, kuris kaip ir pati bažnyčia daug kentėjo karų metu, nes stovėjo svarbaus Daugpilio kelio pašonėje. Bendruomenės archyvas buvo visiškai sunaikintas karo su prancūzais bei Pirmojo pasaulinio metu. Egipto evangelikų-liuteronų bažnyčia stovi buvusioje Ilūkstės apygardoje, dabartiniame Daugpilio rajone, Medumio parapijos teritorijoje prie sienos su Lietuvos Respublika.

 

(Šaltinis http://www.niekonaujo.lt/20130320/egipto-liuteronu-bendruomenes-baznycia). 

 

Įdomu tai, kad Egiptės liuteronų dvasininkai aptarnavo ir Stelmužės bažnyčią. Berkenų šeimos šaltiniai mini įdomų faktą:

 

"Dar šiandien Šteinenzėje stovi XVI a. koplyčia, vadinama Berkenų koplyčia, kurios chore yra keturių dalių švino rėmų langas, kurio dviejose viršutinėse stiklo dalyse pavaizduotas Berkenų herbas. Šioje koplyčioje nuo 1596 m. tarnavo pastorius iš Egiptės, gyvenęs kaimyniniame Fiurstenbergų (Fürstenberg) dvare. " Šis faktas liudija, kad Stelmužės bažnytėlė pastatyta į 16 amž. pabaigoje, o ne į 17 am. viduryje, kaip buvo minima iki šiol. 

 

ĮŠLIKĘ ZARASŲ SENIŪNIJOS DVARAI IR LAUKESOS DVARVIETĖ

Zarasų seniūnijos teritorijoje esantys Romancų ir Mukulių dvarai ir dvarvietė priklauso privatiems asmenims, todėl norintys susipažinti su dvarų palikimu, privalo gauti savininkų sutikimus.

LAUKESOS DVARVIETĖ 

Dvarvietė yra Laukesos kaime, apie 1 km į šiaurę nuo plento Zarasai–Daugpilis, tarp Smėlynės ir Laukesos ežerų, Smėlynės ežero vakariniame krante. Sodyba (2,6 ha) buvo valstybinėje kultūros paveldo apskaitoje (reguliuojamo užstatymo zona – 5,4 ha, saugomo landšafto zona – 1,7 ha). Dvaro rūmai neišliko. 

 

Ilgą laiką buvo manoma, kad dvaras, pirmą kartą paminėtas 1748 m. Smėlynės parapijos inventoriaus knygoje, priklausė Gotardui Folkerzamui. Kadangi ši Lietuvos dalis priklausė Livonijai, o vėliau Kuršui, Laukesos dvaro archyvas yra išlikęs Latvijoje. Dvaro inventorius yra aprašomas nuo 1649 m., Lietuvos istorikų netyrinėtas. 

 

Smėlynės medinė Kristaus Kryžiaus Atradimo bažnyčia (neišlikusi)

 

1748 m. metais dvaro valdose buvo pastatyta medinė Kristaus Kryžiaus Atradimo bažnyčia (pamatai – akmeniniai). Bažnyčios koliatoriui G. Folkerzamui Ieva Selicka skyrė 2,5 tūkst. talerių, iš kurių kiekvienais metais dvarininkas 5 proc. įsipareigojo skirti Laukesos bažnyčios kunigui išlaikyti. Tačiau dėl ekonominių sunkumų dvarininkas šių procentų nemokėjo net 7 metus. 1823 m. Laukesos dvaro lėšomis statyta bažnyčia sudegė. 1854 m. buvo pašventinta naujoji bažnyčia, pastatyta arčiau Laukesos ežero.

Bažnyčios antras aukštas buvo nugriautas pirmojo pasaulinio karo metais, o pastatas pritaikytas kareivių poreikiams.  Iki šių laikų bažnyčios pastatas neišlikęs. Kalnelis, ant kurio buvo bažnyčia, ir vis dar stovi išlikusi senoji klebonija, vokiečių kareivių buvo pritaikytas kaip aktyvios atramos taškas gynybai. 

 

Dvaro rūmai buvo dviejų aukštų, mūriniai.

 

Vokiečių istorijos muziejuje yra išlikę šio dvaro paveikslas, matyt nutapytas vokiečių kareivių. Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo vokiečių 77 atsargos divizijos štabas. Dabar toje vietoje yra gyventojų sodybos. Nuo rūmų vietos, į vakarus apie 100 m, tyvuliuoja Laukesos ežeras. Sodyba apaugusi stambiais lapuočiais (liepomis, klevais ir kt.). 

 

Taip dabar atrodo Laukesos dvarviete, su išlikusiais unikaliais rūsiais. Pačio pastato neišliko. 

 

 

 

Kiti įdomūs faktai, susiję su Smėlynės kaimu:

 

Keli šaltiniai mini, kad su Fiurstenbergais palaikė ryšius ir artimai bendravo bei Smėlynėje ir Medumėje ne kartą lankėsi Oto von Bismarkas, Prūsijos ir Vokietijos XIX a. politikas. Būdamas Prūsijos ministru pirmininku 1862–1890 m., jis prižiūrėjo Vokietijos suvienijimą. Kad tai ne iš piršto laužtas faktas, šaltinyje Hans Tröbst "Der Fürst von Gudotischki" minima informacija, kad Smėlynėje, šiame pastate, jis buvo apsistojęs ir nakvojo, pakeliui į Sankt Peterburgą. 

 

Kažkada ant šio namo kabojo lentelė, kad čia buvo apsistojęs Oto von Bismark (namas neišlikęs). Šaltinis Hans Tröbst "Der Fürst von Gudotischki"

 

Mukulių dvaras

 

 

Dvaro sodybos fragmentai yra Mukulių kaime, ant Avilio ežero įlankos kranto. Dvaras priklausė Giedraičiams, Kelpšoms. 1872 m. šį dvarą įsigijo Pavelas Osipovičius Bobrovskis, Rusijos Imperijos generolas, karinis veikėjas, istorikas, senatorius. Dvarui tuomet priklausė 236 ha žemės. P. Bobrovskis gimė 1832 m., mokėsi Polocko kadetų korpuse, uždaroje berniukų karo mokykloje. Vėliau įstojo į Nikolajevsko generalinio štabo akademiją, 1851 m. ją baigė. Nuo 1864 m. devynerius metus dirbo Rusijos Ypatingųjų reikalų valdyboje. Dvidešimt vienerius metus buvo Juridinės akademijos viršininku. 1896 m. P. Bobrovskiui buvo suteiktas generolo laipsnis, o 1897 m. jis paskirtas į Vyriausybinį Senatą. Dvidešimt paskutiniųjų savo gyvenimo metų generolas skyrė rusų karinės istorijos mokslui, parašė 45 darbus šia tematika. Pasak vietinių gyventojų, P. Bobrovskis buvo paprastas, labai brangino caro Nikolajaus jam dovanotą kardą už narsą. Dvaro apylinkės paežerėse, pakelėse generolas užveisė eglių alėjas, įvairius egzotiškus medžius. Didžiulį sodą labai prižiūrėjo vietinis gyventojas Justinas Vaikutis. Vėliau sodas iššalo. Mukulių dvaro rūmai, 2010 m., nuotrauka A. Stausko Dvarininkas P. Bobrovskis gyveno Sankt Peterburge, o vasarodavo Mukuliuose. Jam esant, ant parko piliakalniuko nuolat plazdėdavo iškelta vėliava. Generolas turėjo keturias dukras ir tris sūnus. Dukra Natalija buvo silpnos sveikatos (sirgo džiova). Ji mirė Mukuliuose, palaidota kaimo kapinaitėse netoli dvaro. P. Bobrovskis mirė 1905 m. Sankt Peterburge, palaikai buvo atvežti į Mukulių kapinaites. 1878 m.

 

Mukulių dvare gimė būsimasis generolas leitenantas baronas Piotras Nikolajevičius Vrangelis – tolimas Danijos Vrangelių giminės palikuonis. Vidurinį išsilavinimą įsigijo Rostovo realinėje mokykloje, 1902 m. baigė Sankt Peterburgo kalnų institutą. Tarnavo kazokų dalyse, o 1904–1905 metais dalyvavo savanoriu rusų– japonų kare. Po karo mokėsi Nikolajevsko generalinio štabo akademijoje ir 1911 m. tapo leibgvardijos raitelių pulko vadu. P. Vrangelis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1917 m. jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis, P. Vrangelis paskirtas vadovauti 3–iajam raitelių pulkui. Revoliucinio perversmo metu generolas majoras įstojo į baltagvardiečių gretas ir 1918 m. prisidėjo prie generolo Antono Denikino armijos kovose prieš bolševikus. 1920 m. kovo 22 d. P. Vrangelis iš A. Denikino perėmė rusų baltosios armijos vadovavimą ir per trumpą laiką negausioje bei pakrikusioje kariuomenėje įvedė tvarką. Lenkijai pasirašius taikos sutartį su Sovietų Rusija ir bolševikams sutelkus savo pajėgas prieš P. Vrangelį, šis buvo priverstas pasitraukti į Krymą ir evakuotis į Turkiją. P. Vrangelis mirė 1928 m. Briuselyje, palaidotas Jugoslavijos karalystėje (1918–1945 metais vadintoje Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalyste, SHS). P. Vrangelis paveldėjo barono titulą, tačiau neturėjo savo dvaro ir nuosavybės.

Ūkiniai dvaro pastatai

 

Tikėtina, kad su Bobrovskiais jį siejo giminystės ar artimos draugystės ryšiai. Po Bobrovskių mirties Mukulių dvaras atiteko Gulbinskams, o iš jų dvarą nupirko daktaras Juozas Buzelis. 1933 m. mokiniai prie dvaro pasodino 2 ąžuoliukus, skirtus lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skryžiui atminti. Po karo dvaro sodyba buvo pertvarkyta: įkurta mokykla, biblioteka, mokytojų gyvenamasis namas, vėliau – mokinių vasaros darbo ir poilsio stovykla „Šypsena“, studentų bendrabutis. Dvaro rūmai – stačiakampio plano, 22,5x11 m dydžio, vieno aukšto. Pamatai mūryti iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Sienos – raudonų plytų, tinkuotos ir nubaltintos. Dvišlaitis stogas dengtas šiferiu. Prie pietinio rūmų fasado pastatytas naujas priestatas. Langų angokraščiai – dekoruoti, karnizas – masyvus, saikingas. Sandėlis (I) – stačiakampio plano, 40x8 m dydžio, vieno aukšto. Pamatai mūryti iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Trys sienos mūrytos iš lauko akmenų, viena (vakarinė) – raudonų plytų. Langų ir durų angokraščiai – raudonų plytų. Sandėlis (II) – stačiakampio plano, 18x8 m dydžio, vieno aukšto. Pamatai mūryti iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Dvišlaitis stogas dengtas skarda. Pietiniame fasade įrengti 3 užapvalinti langai tinkuotais angokraščias. 1992 m. nustatytas dvaro sodybos plotas – 8 ha. Išliko dvaro rūmai, 2 ūkiniai pastatai, tvartas, didžiulis parkas. Sodybos teritorijoje auga stambūs medžiai – liepos, klevai ir kt. Dvaro sodybos fragmentai įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Mukulių dvaro sodyba priklausė Visvaldui Buzeliui ir jo giminei. 

 

Šaltinis - sudarytoja Ilona Vaitkevičienė, ,,Zarasų krašto dvarai"

 

 

ROMANCŲ DVARAS

Romancų dvaras Dvaras sodyba (Kultūros vertybių registre – palivarkas) yra Romancų kaime, apie 2 km į vakarus nuo kelio Zarasai–Mukuliai, 400 m į šiaurės vakarus nuo Nikajos upelio kairiojo kranto, 500 m į pietvakarius nuo Romancų miško. 1859 m. dvarą įsigijo Varšuvoje gyvenę Janas ir Francas Prušokai. Dvarui priklausė 200 ha žemės plotas. 1888 m. dvaro valda sumažėjo iki 170 ha. Prušokai daugiausia gyveno Varšuvoje, todėl vėliau dvaras su žeme buvo parduotas Vadišių šeimai. Nepriklausomos Lietuvos metais dvarą valdė 3 broliai – Bonifacas, Robertas, Stanislovas Vadišiai. Pokario metais šeimininkai buvo ištremti į Sibirą, o dvaro sodybos pastatuose įrengta biblioteka. Rūmai – stačiakampio plano, 13x20 m dydžio, vieno aukšto, su mansardomis ir dviem bokšteliais. Pamatai mūryti iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Sienos – rąstų, apkaltos lentomis iki palangių vertikaliai, aukščiau – horizontaliai. Dvišlaitis stogas dengtas šiferiu, bokštelių stogeliai aštuonkampės piramidės formos, dengti skarda. Pagrindiniame fasade, centre, įrengta veranda su mansardomis virš Romancų dvaro rūmai, 2010 m., nuotrauka A. Stausko jos, kampuose – dviejų aukštų bokšteliai, kurių stogai baigiasi smailėmis. Dekoro elementų nedaug. Sovietmečiu rūmuose buvo apgyvendintos šeimos. Pastatas restauruotas 1992 m. Svirnas – stačiakampio plano, 7,6x16 m dydžio, vieno aukšto su priesvirniu. Pamatai mūryti iš lauko akmenų. Sienos – apipjautų rąstų. Dvišlaitis stogas dengtas lentelėmis ir šiferiu. Sovietmečiu svirnas buvo naudojamas sandėliavimo bei pieno supirkimo reikmėms. Restauruotas 1992 m. Tvartas – stačiakampio plano, 13x70 m dydžio, vieno aukšto. Pamatai ir sienos mūryti iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Dvišlaitis stogas dengtas šiferiu. Sovietmečiu tvarte buvo kolūkio karvidės. Daržinė – stačiakampio plano, 9x18 m dydžio, vieno aukšto. Pamatai mūryti iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Sienos – medinio karkaso, statmenai apkaltos lentomis. Dvišlaitis stogas dengtas šiferiu. Sovietmečiu daržinėje buvo kolūkio veršidės. Rūsys – stačiakampio plano, 5,7x8 m dydžio.

 

Šaltinis - sudarytoja Ilona Vaitkevičienė, ,,Zarasų krašto dvarai"

 

SENTIKIŲ PAVELDAS ZARASŲ SENIŪNIJOJE

 

Minaukos sentikių maldos namai

 

 

Minaukos sentikiai gyvuoja nuo XVIII a. antrosios pusės, pagal kitus duomenis, ši bendruomenė kūrėsi caro Aleksandro II valdymo laikotarpiu (1855-1881). Parapijos kapinės Minaukoje įsikūrė 1904-1905 m. Šiuo metu stovinti medinė cerkvė pastatyta 1904 m. 1930-jų pabaigoje bendruomenėje buvo daugiau kaip 800 narių. XX a. pabaigoje sentikių bendruomenė ženkliai sumažėjo, pamaldos vyko retsykiais.

 

Rūsteikių sentikių maldos namai

 

Archyviniai duomenys nurodo sentikių bendruomenės Rūsteikiuose pradžią 1890 m. Sentikiai čia buvo apsigyvenę daug anksčiau, bet valdžios persekiojami jie negalėjo susivienyti. Pasikeitus aplinkybėms į gerąją pusę, atsirado proga pasistatyti savo maldos namus. Jie iškilo 1908 m. Iki tol pamaldos vykdavo parapijiečių namuose. 1915-1919 m. šventovė buvo uždaryta.

1930–aisiais bendruomenėje buvo apie 500 narių. Jie kreipėsi į valdžią su prašymu atidaryti religijos mokymo kursus, o vaikus mokyti dėstomąja rusų kalba, nes apie 100 jų mokėsi lietuviškose mokyklose. Po 1929 m. kreipimosi į Lietuvos Prezidentą cerkvės remontui buvo skirta paskola įsigyti medienai.

Per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo dauguma Rūsteikių sentikių. Po 1960 m. bendruomenė ilgai neturėjo savo šventiko. 1990–ųjų viduryje maldos namai liko be ikonų ir bažnytinių knygų, pamaldos nebevyko.

Restauruota cerkvė vėl atnaujino savo veiklą 2008 m. spalio 19 d., joje buvo švenčiama cerkvės 100 metų sukaktis. Nuo to laiko cerkvėje pastoviai vyksta pamaldos, į kurias susirenka iki 50 žmonių. 2016 m. vyko klebonijos atstatymo darbai.

 

Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/R%C5%ABsteiki%C5%B3_sentiki%C5%B3_cerkv%C4%97

 

ZARASŲ SENIŪNIJOS DALIS YRA  GRAŽUTĖS REGIONINIAME PARKE

 

Gražutės regionio parko turistinis žemėlapis

 

Gražutės regioniniame parke rasite vienos iš pirmojo pasaulinio karo elektrinių, veikusių Zarasuose, liekanas. 

Pirmojo pasaulinio karo metais Zarasai tiekė elektrą ir Utenai, ir Rokiškiui. Gulbinėje, 7 kilometrai nuo dabartinio Zarasų miesto, ant Tetervinio ežero kranto, 1916 m. vokiečiai buvo pastatę aukšto įtempimo 15000 voltų elektros stotį. Stoties galingumas – 1000 HP (arklio jėgų) ir Andriejūnuose, 6 kilometrai nuo Ežerėnų, prie pat siaurojo geležinkelio linijos Ežerėnai–Įlakė, kitą elektros stotį, kurios galingumas – 600 HP. Gulbinės elektrinėje per metus sunaudodavo iki 20 000 kub. m malkų. Spėjama, kad Gulbinės stočiai buvo suvartotos medžiagos prieš karą užsakytos Odesos miestui apšviesti ir dėl karo likusios Vokietijoje, buvo vokiečių panaudoti karo tikslams Zarasuose.

 

Plačiau apie šių elektrinių istoriją galite pasiskaityti čia: 

http://www.vikis.lt/energetika.vikis.lt/mediawiki-1.25.1/images/3/34/Pirmosios_elektrines_Lietuvoje.pdf

 

 

LIAUDIŠKIŲ PILIAKALNIS SU GYVENVIETE

​

Piliakalnis įrengtas ilgos kalvos aukščiausioje dalyje. Aikštelė keturkampė, pailga ŠV-PR kryptimi, 60x35 m dydžio. Joje rasta brūkšniuotos, lygios ir grublėtos keramikos, šlako, gyvulių kaulų. Šoniniai šlaitai statūs, 10-11 m aukščio, galiniai - nuolaidesni, 5 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, PR ir ŠV aikštelės pakraščiuose šlaitų viršutinėje dalyje 1915-1917 m. iškasti apkasai, įrengti betoniniai įtvirtinimai. Apaugęs mišriu mišku su tankiais krūmais. Piliakalnis žinomas ir Laukesos vardu. PV bei ŠR papėdėse, 5 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. - I tūkst.

Pasiekiamas iš Zarasų-Daugpilio plento (A6) prieš Laukesos ežerą pasukus į kairę (Š), pavažiavus 2,6 km (yra kairėje (į PV) nuo kelio, 100 m į ŠV nuo miško kairėje pradžios).

Lit.: LAA, p. 97 (Nr. 382).

 

 

Liaudiškių piliakalnis su gyvenviete:  skanuotas su LIDAR technologija. Matosi pirmojo pasaulinio karo apkasų žymės.

 

​

Plačiau apie Liaudiškių piliakalnį galite susipažinti čia: 

http://alkas.lt/2020/03/27/juodieji-archeologai-darbavosi-piliakalnyje-ir-bunkeriuose/#more-428158

 

 

Sudarė VšĮ Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro projektų vadovas Ramūnas Keršys

 

Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro iniciatyva pradėta informacinė rubrika, kurios metu norime supažindinti su kiekvienos Zarasų krašto seniūnijos turizmo potencialu, pristatyti kiekvienos Zarasų krašto seniūnijos istoriją, lankytinus objektus, edukacines programas. Kai ką Jūs galite aplankyti savarankiškai, ar su šeima, o pasibaigus karantinui - su turistinėmis grupėmis, užsisakyti turistinę kelionę su gidu.

Sudarant tekstą naudojame įvairių šaltinių informaciją ir jame vyrauja turistiniai, technikos, gamtos ir kultūros paveldo objektai, kuriuos dažniausiai siūlome aplankyti atvykstantiems į mūsų kraštą svečiams, turistams. Didžioji dalis pateikiamos informacijos yra Zarasų krašto gide.

 

Siūlome Zarasų krašto bendruomenei būti aktyviai, vertinti ir siūlyti įtraukti naujus objektus į mūsų lankytinų objektų sąrašą.Informaciją su pasiūlymais galite siųsti el. paštu info@visitzarasai.lt arba pateikti kitais Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro kontaktais, kuriuos lengvai rasite puslapyje https://www.visitzarasai.lt/.