Salakas – miestelis Zarasų rajono savivaldybėje, esantis šalia kelio Dusetos - Degučiai - Dūkštas. Seniūnijos centras.

Miestelis pavadintas buvusio Salako ežero (kuris, pastačius Antalieptės vandens jėgainę, įsiliejo į Duseto ežerą), vardu. Remiantis kita versija, gyvenvietė kadaise buvusi apsupta ežerų, tarsi saloje, todėl jos gyventojai vadinti salokais. Dar viena versija teigia, kad kadaise miestelis vadintas Sakalu, kadangi vietiniai medžiotojai auginę daug sakalų.

Salako miestelio herbas

 

Salako istorija. Salakas - sakralinės architektūros perlas. 

 

@Karolina Rastauskaitė (https://www.youtube.com/watch?v=Y7fb09Duykg)

 

Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios kompleksas

 

 

Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios kompleksas yra XX a. pr. istorizmo laikotarpio. Bažnyčia yra stačiakampio plano, su žemesnėmis šoninių navų dalimis, pusapskrite apside ŠV pusėje, su stačiakampio plano keturių į viršų siaurėjančių tarpsnių, kurių pirmasis - dviejų aukštų, bokštu PR fasade, vienaaukčiais zakristijų priestatais.

@ Jono Balčiūno foto

Bažnyčios vidus trijų navų, kurias dengia kryžminiai skliautai. Interjero pagrindiniai akcentai - trys altoriai (centrinis - mūrinis, šoniniai - mediniai). Bažnyčios šventoriaus tvora akmenų mūro (iki 6-6,5 m aukščio). Tai nepaprastos statybinės drąsos statinys.

Manoma, kad pirmoji bažnyčia Salake pastatyta XV a. II p. (XV a. vid.). Pirmosios Salako bažnyčios fundatoriai buvo Salako krašte žemes valdę Petkevičiai. 1496 m. M. Petkevičius užrašė Salako parapijai 3 valsčius su jų žemėmis, įpareigodamas Salako kleboną ir jo vikarą prisiminti Petkevičių maldose. Nėra aišku, kur miestelyje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Bažnyčios vietos pirmasis žinomas paminėjimas - 1643 m. inventoriuje. Jame nurodoma, kad bažnyčia stovėjo Š Salako dalyje, ties išvažiavimu iš miestelio. Kol kas trūksta duomenų tiksliai atsakyti, ar ši bažnyčia stovėjo dabartinės vietoje. Neabejotinai dabartinėje vietoje medinė bažnyčia pastatyta XIX a. vid., anksčiau Vilniaus vyskupijai priklausiusią Salako parapiją paskyrus Žemaičių vyskupijai. Medinė Salako Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vardo bažnyčia XVI-XIX a. kelis kartus degė, buvo perstatoma ir rekonstruojama. Paskutinė medinė bažnyčia parapijiečių lėšomis pastatyta 1862-1865 m. 1905 m. birželio mėn. ši bažnyčia sudegė. Naujos, dabartinės, bažnyčios statyba rūpinosi ir lėšas rinko.

Youtube kanalas real estate

1903 m. Salako klebonu paskirtas Antanas Kryžanauskas. 1906 m. patvirtintas Rygos inžinieriaus architekto Ignoto Morgulco - Goriaus tašytų akmenų mūro bažnyčios projektas. Tais pat metais pradėti ir statybos darbai, nors leidimas jiems gautas tik 1907 m. 1906 metų rugpjūčio 8 d., Žemaičių vyskupo Gasparo Cirtauto vizitacijos Salako parapijoje metu, pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Bažnyčios statyba kainavo 98 tūkst. rublių, iš kurių 41 tūkst. paaukojo Salako parapijiečiai. Likę pinigai surinkti kitose parapijose. Salakiečiai prie statybos taip pat prisidėjo darbo jėga ir medžiagomis.

Statoma Salako bažnyčia

 

1911 m. rugpjūčio 14 d., po 5 metus trukusių statybų, naujoje - mūrinėje - bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. 1915 m. bažnyčią Skausmingosios Dievo Motinos titulu konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Vargonus Salako bažnyčiai 1914 m. Karaliaučiuje pagamino meistras Brunas Gėbelis (Bruno Goebel). Paveikslus tapė dail. Antanas Puslys iš Drobišių kaimo, metalo plastikos darbus atliko Antanas Klimanskas iš Šiukčių kaimo, bažnyčios vidų 1939 m. dekoravo J. Gedgauda. 1944 m. sugriauta aukščiausia (medinė) bažnyčios bokšto dalis, sužalotas akmeninis viršus, sunaikintas bažnyčios stogas. Griūvant bokštui, nukentėjo ir bažnyčios vidus, ypač vargonai. Po karo klebono Jono Morkvėno ir parapijiečių iniciatyva bažnyčia iš dalies suremontuota, 1947 m. sutaisytas stogas, tačiau bokštas atstatytas nebuvo. XX a. 7 deš. klebono Broniaus Strazdo rūpesčiu į bažnyčios šventorių iš gretimų kaimų atkelta ir restauruota kryžių, stogastulpių. Iš žmonių surinkta daug girnapusių iš kurių vėliau šventoriuje sukurtos įvairios skulptūrinės kompozicijų, pastatyta koplytėlė. 1989 m. klebono Kazimiero Girniaus iniciatyva, pagal archit. Antano Panavo parengtą projektą, atstatyta bokšto smailė.

Adresas: Bažnyčio g. 28, Salakas, Zarasų raj.

Salako Laisvoji aikštė ir jubiliejinis paminklas

 

Nuo seno Salako aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs. Turgūs garsėjo gausumu ir turtingumu. Atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Čia galima buvo įsigyti stalių dirbinių, tinklų, valčių, lineikų, važelių, darbo įrankių, raštuotų audinių, maisto produktų, grūdų, gyvulių, paukščių ir kt.
Pokario metais turgus buvo iškeltas į tuščią vietą šalimais. Turgavietė paversta aikšte. Joje, vos įžengus tarybinei armijai, buvo pakartas nekaltai įskųstas Astafiejus Siniakovas. Tai pirmoji auka Salake. Vėliau šioje aikštėje būdavo paguldyti ir išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Juos po keleto dienų išveždavo į miškelį arba ežerą.
Aikštė pamažu buvo apželdinta, pasodinti medžiai, krūmai, gėlės. Ypač aikštė pagražėjo 1996 m. minint Salako 500 metų jubiliejų. Joje buvo nutiesti asfalto takai, pasodintas gėlynas.

Minint 500 metų Salako miestelio metines buvo pastatytas ąžuolinis, 5 m tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas stogastulpis su Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios skulptūra.
Stogastulpio pirmajame tarpsnyje išdrožti stogastulpio pastatymo priežastį nurodantys metai bei esama Maironio eilių: ,,500 metų“ ir ,,1496“, ,,Salakas“ liudija 500 metų Salako miestelio jubiliejų (1996 m.); ,,Mylėk, lietuvi, / tą brangią žemę, / Kame nuo amžių / tėvai gyveno: Čia tavo kūnas / sau maistą semia / Čia grynai dvasiai / tiek sveiko peno.“
2015 m. atlikta rekonstrukcija.

Vienas seniausių žemėlapių, kur pavaizduotas to meto  Salako miestelio išplanavimas.

Koordinatės: 634495, 6162669 (LKS)
55.580308, 26.133164 (WGS)

Salako dviaukštė koplytėlė su Šv. Jono Nepomuko ir Nukryžiuotojo skulptūromis

Koplytėlė (dviaukštė su ornamentuotu kryželiu, Nukryžiuotojo ir Rūpintojėlio skulptūromis) yra XX a. pradžios statybos, 1924 restauruota Petro Ivanausko, 7 m 21 cm .
Tarpukariu prie Salako dviaukštės koplytėlės buvo pasitinkami garbingi miestelio svečiai. Vienas jų buvo prezidentas Antanas Smetona. Šis buvo sutiktas didelės minios žmonių: lietuvių, rusų, lenkų, žydų, totorių. Prezidentas buvo pasveikintas prie stalo, apdengto balta staltiese bei naminės ruginės duonos kepalu ant lininio rankšluosčio. Buvo pastatyta „broma“, grojo salakiečių dūdų orkestras, pleveno vėliavos, dainavo A. Stasiūno vadovaujami choristai. Liejosi padėkos žodžiai. Prezidentas sveikino visus, mojavo rankomis. Gausioje minioje buvo sunku išgirsti, ką jis sako.
Prie koplytėlės tarpukariu buvo sutiktas ir gynybos ministras Stasys Raštikis.

Koplytėlė aptverta statinių tvorele. Jos pamatas betoninis, konstrukcija karkasinė, sienos lentų, stogas dengtas skarda. Koplytėlė yra šešiakampio plano, 290 x 240 cm pločio, dviejų aukštų: antras aukštas mažesnis. Stogas piramidinis šešiašlaitis. Aukštus skiria karnizas, dengtas skardos stogeliu. I aukšto fasade yra dvivėrės durys. I ir II aukštas turi stačiakampius langus.
Koplytėlėje ant stogo į profiliuotą smailę įtvirtintas kryžius. Jo šakos kiauraraštės, su perkryžomis, galai apvalūs. Prie strypinio stiebo pritvirtintas pusmėnulis.
Koplytėlės I-ajame aukšte yra polichrominė Nukryžiuotojo skulptūra su kryžiumi, o II-ajame Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Abi skulptūros tradicinės ikonografijos. Nukryžiuotojo skulptūra netaisyklinga – prailgintos rankos, galva, liemuo, ypač didelės pėdos, masyvus išilgai suformuotas perizonijus. Detalės perteiktos ritmiškomis įrėžomis. Dekoratyvumo teikia spalvos (gelsva, žydra, ruda, žalia).
Antrajame aukšte esanti Šv. Jono Nepomuko skulptūra statiška, didinga, detalės dekoratyvios. Skulptūra išdrožta ir pastatyta 1968 m. vietoj dingusios Rūpintojėlio skulptūros.
Po II-ojo pasaulinio karo visa koplytėlė restauruota Petro Ivanausko, kuris yra ir Šv. Jono Nepomuko skulptūrėlės autorius.
Koordinatės: 634073, 6163120 (LKS)
55.584479, 26.126708 (WGS)

Švietėjo Antano Poderio memorialinis muziejus

1-ajame A. Poderio memorialinio muziejaus aukšte veikia Salako krašto švietimo raidos ekspozicija;
2-ajame - autentiški mokyklos įkūrėjo Antano Poderio gyvenamieji ir darbo kambariai;
Ūkiniame pastate esama etnografinės ekspozicijos.

 

Kontaktai: +370 670 97265 arba +370 685 59222, arba +370 685 59368

Adresas: Poderio g. 6, Salakas, Zarasų raj.

Salako Nepriklausomybės paminklas

 

Lietuvos Nepriklausomybės paminklas pastatytas 1930 m., veikiant Salako tautininkų sąjungai. Paminklo autorius – profesionalus skulpt. Maksas (Mordechajus) Farbmanas (Max Mordechai Farbmann).
Paminklo statybą finansavo Salako vaistininkas Mačius.
Nepriklausomybės paminklas atidengtas 1930 metų rugsėjo 28 d., minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų ir 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovas.

Zarasų krašto muziejaus foto

Paminklo atidengimo ir pašventinimo metu greta gatvės, abipus paminklo buvo pasodinti ąžuolai, pavadinti „Vilniaus medžiu" ir „Tautos vado ąžuolu”. Ąžuolas, vad. „Vilniaus medžiu“ išlikęs iki šių dienų. Prie šio paminklo rinkdavosi Salako gyventojai paminėti tautinių švenčių.
Vieta paminklui parinkta ne atsitiktinai. Dar apie 1740 metus čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kaunauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Kada vienuolynas ir bažnyčia išnyko – neaišku. Po 1918-1920 metų čia buvo įruoštos kapinės kariams savanoriams. Vaduojant Salaką iš bolševikų, ties Salaku žuvo eil. J. Martinonis, eil. P. Bobinas ir eil. A. Savukas. Kartu čia palaidotas ir Lietuvos savanoris Aleksas Katinas, žuvęs Biržūnų kaime ir kt. Visi buvo suguldyti tvarkingomis eilėmis. Ant jų kapų išrikiuoti kryželiai. Čia buvo palaidoti ir vokiečių kariai, tačiau juos vokiečiai vėliau iškasė ir pervežė į Utenos kapines. 1950 m. šie karių ir savanorių kapai buvo sunaikinti, kryželiai išversti.
Tarybiniais metais buvo bandyta paminklą nugriauti. Tam už puslitrį buvo samdomi kaimo girtuokliai. Tačiau tokius nedorėlius su visais traktoriais išvydavo vietiniai gyventojai. Galiausiai paminklą buvo nuspręsta neultralizuoti. 1950 m. Dūkšto rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Juškėnui įsakius buvo pasamdytas Salako miestelio gyventojas Mykolas Vaičys, kad užtinkuotų skulptūrų ir greta jų buvusius tautinius simbolius. Šis pakluso. Tačiau 1988 metais skulptūros ir dekoro elementai buvo restauruoti.
Koordinatės: 634495, 6162533 (LKS)
55.579092, 26.133098 (WGS)

GRAŽUTĖS REGIONINIO PARKO LANKYTOJŲ CENTRAS

Lankytojų centras – tai vartai į Gražutės regioninį parką, vieta, kurioje geriausia suplanuoti ir pradėti savo kelionę po parką. Lankytojų centre teikiama profesionali, visapusiška informacija apie Gražutės regioninio parko lankytinas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį ir biologinę įvairovę. Čia nemokamai teikiama išsami informacija apie muziejus, amatų centrus, pažintinius takus, vandens ir dviračių trasas, stovyklavietes bei naudingą informaciją apie kaimo turizmo sodybas, maitinimą bei įvairias aktyvaus poilsio galimybes.

GPS: 55.580030, 26.134300 (WGS)

Laisvoji aikštė 14, Salakas, Zarasų r., 8 670 97265, sartai@grazute.lt, www.grazute.lt

V. ŽILINSKIENĖS „JŪRŲ MUZIEJUS“

Gražutės regioninio parko lankytojų centre įsikūręs Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“ yra bene labiausiai nuo vandenyno nutolęs jūrų muziejus. Tai unikali per 30 metų kaupta jūros gyvūnų, spalvingųjų koralų, kriauklių, suvenyrų ir fosilijų kolekcija, kurių yra ne mažiau kaip 5000 vienetų.

GPS: 55.580030, 26.134300 (WGS), Laisvoji aikštė 14, Salakas, Zarasų r., 8 670 97265, sartai@grazute.lt, www.grazute.lt

 

Salako miestelio senosios ir totorių kapinės

Salako mstl. senosios kapinės pradėjo veikti XVIII a. pab. – XIX a. pr. Tai liudija lentelė, buvusi ant mūrinių kapinių vartų. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Kapinėse yra 249 palaidojimai. Anot rašytinių šaltinių šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Dabar ji sugriuvusi ir išnykusi.
Nors Salako mstl. senosiose kapinėse tvarkomi vos keletas kapų, visgi, esama išlikusių skirtingų metalinių kryžių - lietinių bei kaltinių. Kryžiai statyti ant betoninių bazių arba akmens riedulių.
Esama poros tvorelių. Jos suformuotos iš vertikalių ir horizontalių tarpusavyje besijungiančių stribų. Esama vieno naujo medinio kryžiaus bei vieno betoninio neaukšto paminklo.
Apie senąsias Salako mstl. kapines informacija patalpinta www.atminimoknyga.lt puslapyje. Tai nurodoma informacinėje lentelėje ant vartų. Prisijungimas galimas naudojant QR code reader programėlę. Tokiu būdu gaunama informacija, nuotraukos. Programėlės būvimas rodo, jog paminklai yra identifikuoti, todėl galima atrasti savo giminaičius ar kitus šiose kapinėse palaidotus asmenis.
Akmeninė tvora Salako mstl. senąsias kapines skiria nuo totorių kapinių.
Kada įkurtos Salako totorių kapinės duomenų nėra. Išlikę akmeniniai antkapiai byloja apie pirmuosius laidojimus XX amžiaus trečiame dešimtmetyje.
Kapinės veikia ir dabar. Paskutinis palaidojimas yra 2019 metų. Mirusieji jose laidojami netgi iš kitų miestų. Viso kapinėse yra 59 ar 60 palaidojimų.
Tai vienintelės totorių kapinės Aukštaitijoje.
Salako totorių kapinėse ant paminklų yra įrašai lenkų, rusų, lietuvių, arabų kalbomis. Įrašuose sutelkta informacija apie čia palaidotų totorių amžių, šeimyninę padėtį, tarnybines pareigas. Greta to yra iškaltas mirusiojo vardas ir pavardė. Keliuose paminkluose randamos eilutės iš Korano.
Salako totorių kapinėse yra pora paminklų su arabišku užrašu: „La ilaha illallahu Muhammadu rasulullah" („Nėra kito verto garbinti, tik Dievas ir Mohamedas, kuris yra Jo pasiuntinys"). Šis teiginys atspindi totorių tikėjimo pagrindą.
Koordinatės: 634265, 6162296 (LKS)
55.57703, 26.12934 (WGS)

Salako miestelio senosios žydų kapinės

Kapinėse, kurios apaugusios mišku (palei vakarinį ir pietinį teritorijos pakraštį), krūmais, vyrauja granitiniai, nors esama ir kelių betoninių paminklų. Kapinėse daug nuvirtusių ir susmegusių antkapinių paminklų, jų fragmentų. Viso suskaičiuojama 570. Juose hebrajų kalba iškalti užrašai: vardai, tėvų vardai, mirimo data pagal žydų kalendorių. Paminklo apačioje hebrajų kalba iškalamas užrašo (T’nišmato bicror hakaim - „Jo siela tebūna įrišta į gyvybės (t.y. amžinybės) ryšulėlį“) 5 raidžių trumpinys. Salako mstl. žydų senųjų kapinių teritorijoje yra nedidelių įdubimų, griovių. Išorėje kapinės apjuostos grioviu, už kurio yra pylimas. Kapinėse išlikę akmens mūro tvoros likučiai.
Senosios žydų kapinės pratęsia istorinių struktūrų, erdvių formavimo tradicijas. Žydų laidojimo paprotys reikalavo, kad kapinės būtų ant kalno arba jo nuolydyje, taip, kad nuo gyvenvietės jas skirtų upė ar ežeras, ir ne mažiau kaip 50 alkūnių (25 m) nuo artimiausio namo.
Salako mstl. žydų senosiose kapinėse antkapiai ir kapai orientuoti Jeruzalės kryptimi (Lietuvoje tai rytų, pietų ir pietryčių kryptys). Antkapinis simbolis – Dovydo žvaigždė. Tai maginis simbolis. Taip pat antkapiuose vaizduojama minora – dažniausiai septinšakė, bet esama ir penkiašakių bei šešiašakių. XIX-XX a. paminkluose minoros arba šabo motyvai žymi moters kapą. Tai simboliškai nurodo moters ryšį su šabo apeigomis.
Salako mstl. žydų kapinėse laidojant ant kapo buvo statomas paminklas – maceiva. Salako mstl. žydų kapinėse didžiąją dalį paminklų sudaro arkos pavidalo paminklai. Tokių paminklų viršuje iškaltos dvi hebrajiškos raidės (P ir N) – „po nikbar“ (hebrajiškai - „čia palaidotas“) santrumpa.
Šiuo metu kapinės yra neveikiančios. Jose paskutinį kartą laidota 1941 m., nes tų metų rugpjūčio 9 d. Sungardų ir Paežerės kaime bei rugpjūčio 26 d. Krakynės miške buvo iššaudyti Salako mstl. žydai.
Koordinatės: 635768, 6163532 (LKS)
26.153771, 55.587707 (WGS)

Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai, vad. Partizanų kalva

Youtube kanalas real estate

Salako valsčiuje ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupaciniam režimui prasidėjo dar 1944 m. rugpjūčio mėn. Salako valsčiuje partizanai veikė iki 1951 m., o paskutinis kuopos partizanas Jurgis Rūkas žuvo 1951 m. birželio 18 d. miške tarp Jurgiškių malūno ir Tarlokiškės kaimo.
1991 m. birželio 30 d. kunigo Alfredo Kanišausko ir vietos gyventojų rūpesčiu Partizanų kalvoje pastatytas nerūdijančio plieno trivamzdis 7 m. kryžius čia užkastų 1946 m. sausio 15 d. Želmeniškės kaime žuvusių partizanų ir kitų atminimui. Prie kryžiaus pritvirtinta metalinė lentelė ,,Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Tais pačias 1991 m. Alfredo Kanišausko dėka kalnelis, 0,07 ha teritorija aptverta ir pavadinta ,,Partizanų kalva“.
Po 1991 m. žuvusiųjų partizanų artimieji ėmė statyti paminklus. Partizanų kalvoje yra palaidoti 31 identifikuoto partizano palaikai. 31 partizano vardas ir pavardė, gimimo ir mirties metai iškalti juodo granito paminkle prieš įėjimą į kalvos aikštelę. Manoma, kad šioje kalvoje ir netoli jos esančiame ežere „palaidota“ apie 200 lavonų.
2015 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC) pastatė informacinį stendą prie Partizanų kalvos. Jame yra taškiniai QR kodai, kuriuos nuskaičius mobiliaisiais telefonais su kamera, galima prisijungti prie LGGRTC interneto svetainės puslapio ir pasiskaityti išsamesnę informaciją apie lankomą objektą.
Koordinatės: 633743, 6163569 (LKS)
55.588601, 26.121692 (WGS)

Salako pilkapynas

Salako pilkapynas dar kitaip žinomas, kaip prancūzkapiai, švedkapiai, Napoleono karių kapai. Pilkapynas sudarytas iš 32 smėlio sampilų. Jie yra nuo 6-8 m iki 10-15 m skersmens ir nuo 0,5 m iki 1-3 m aukščio, suploto pusrutulio formos, išsidėstę pailgame pietų – pietryčių – šiaurės – šiaurės vakarų kryptimi plote, abipus Salako-Daugailių kelio. Pilkapynas apima 300x50 m² plotą. Dalis pilkapių galėjo būti sunaikinta tiesiant Salako – Daugailių kelią. Prie daugelio pilkapių pagrindų pastebimos maždaug 2 m pločio juos juosusių griovių ar pailgų duobių liekanos. Pilkapių pagrindus juosiantys ir juosę grioviai bei duobės iš dalies arba visiškai užslinkę. Dalyje pilkapių sampilų yra akmenų vainikai arba jų liekanos. Salako pilkapyną (5 pilkapius) dar 1895 m. pirmą kartą tyrė Kauno gubernijos kraštotyrininkas ir pirmasis Kauno miesto muziejaus direktorius Konstantinas Gukovskis. Šių tyrimų metu rasti 5 žirgų griaučiai su žąslais ir 1 degintinis žirgo kapas. 1896 m. nežinomas asmuo perkasė 1 sampilą ir rado žirgo griaučius su balno kilpomis bei žąslais ir pjautuvu. 1958 ir 1978 m. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Istorijos Institutas atliko archeologinius žvalgymus. 1978 m. buvo nustatyta paminklo teritorija ir jos apsauginės zonos ribos. 1994 m. pilkapynas buvo kartografuotas. Nustatyta 2,9 ha paminklo teritorija. 2000-2001 m. buvo tęsiami Salako pilkapyno archeologiniai žvalgymai.
Per XIX a. pab., XX a. ir XXI a. pradžios archeologinius žvalgymus išsiaiškinta, jog kai kurie mirusieji laidoti po pilkapiais, kiti – pilkapiuose. Mirusieji juose įkasti giliau, nors pasitaikydavo ir visai negiliai palaiduotų. Taip pat pasitaikė, jog viename pilkapyje surasta keletas palaidojimų. Tačiau pasitaikė atvejų, kai pilkapyje palaidojimų visai nerasta. Apie tokius pilkapius yra įvairių spėjimų. Vienas iš jų, jog pilkapiai buvo supilami svetur žuvusiems kariams. Arba kažkuriuose iš tokių pilkapių mirusieji buvo laidoti visai negiliai ir laikui bėgant kapai susiardė.
Salako pilkapyne mirusiems į kapus buvo dedami įvairūs daiktai: ginklai, darbo įrankiai, papuošalai. Tik degintiniuose kapuose įkapės dažnai sudegintos, kartais net sulaužytos. Dėl to sunku atsekti, kaip daiktas atrodė.
Salako pilkapynas - sėlių genties palikimas, menantis IX-XII a. – vėlyvojo geležies amžiaus palaidojimo principus. Pilkapynas priskirtinas rytų Lietuvos pilkapių kultūrai.
Koordinatės: 631987, 6161956 (LKS)
55.574592, 26.093076 (WGS)

Plačiau apie Salake ir Gražutės regioniniame parke esančius piliaklanius pilkapynus galite paskaityti čia: 

http://alkas.lt/2018/11/12/k-ivanovaite-ar-dar-pamename/

http://online.pubhtml5.com/gsyq/mdbi/#p=19

Salako akmuo, vad. Napoleono akmeniu

Napoleono akmuo žmogaus apdorotas riedulys (akmuo pilkas smulkiagrūdis granitas, trikampės piramidės nupjauta viršūne formos, maždaug 1,25x1,2x0,9 m dydžio ir iki 0,5 m aukščio nuo dabartinio žemės paviršiaus. Akmens šiaurės – rytinėje plokštumoje iškaltas 20 cm skersmens apskritimas, nuo kurio eina apie 40 cm ilgio kryžius su dvejomis kryžmomis ir puslankiu. 7 cm žemiau apskritimo yra 20 cm ilgio ir 7 cm aukščio puslankis, 16 cm žemiau jo yra 10 cm kryžma, kurios galuose yra 3-3,5 cm ilgio skersiniai. Dar 5 cm žemiau yra kita 6 cm ilgio kryžma. Kiek aukščiau apskritimo dar prieš II pasaulinį karą buvo matyti lygiakraštis kryželis.

1970 m. atliekant archeologinius žvalgymus prie akmens kultūriniame sluoksnyje atrasti pavieniai archeologiniai radiniai – žiestų puodų šukės. Akmens pietiniame šone aptikta 1,8x1,2 m dydžio duobė užpildyta maždaug 0,45 cm storio tamsia juoda žeme su degėsiais.
1925 m. buvo užrašytas kraštotyrininko Jurgio Elisono pasakojimas, jog ant akmens yra iškalti lėkštė, šaukštas ir šakutė su kuriais Napoleonas valgęs (pietavęs), keliaudamas 1812 m. į Maskvą.
Taip pat senolių pasakojama, jog lėkštę, šaukštą ir šakutę iškalė 1812 m. Napoleono kariai. Šie išnaudojo akmenį, kaip simbolį – paminklą, iškaldami jame valgymo reikmenis. Taip valdžiai buvo bandoma parodyti, ko Napoleono kariams – atėjūnams labiausiai trūko (maisto) svečioje šalyje.
Kiti tyrėjai nelinkę sutikti su tautosakiniais pasakojimais, todėl mano, jog Salako akmuo turėtų būti siejamas su 1554 m. įvykusiu žemės valdų atribojimu tarp Vilniaus vyskupijos (valdė šiaurines Salako žemes) ir Salako-Luodžių dvarininkų Petkevičių (valdė pietines Salako žemes).
Ieškoję istorinės tiesos tyrėjai, vienas jų Petras Tarasenka, bandė įrodyti, jog Salako akmenyje yra iškalti saulės kulto simboliai. Taigi, akmenį buvo bandyta prilyginti saulės kulto aukurui, sietinam su pagonybe. Vėlesni tyrėjai teigė, jog tai ne tik saulės kulto aukuras, bet ir krikščionybės atėjimą į šiaurės – rytų Lietuvą liudijantis objektas. Tai bandyta įrodyti teigiant, jog greta realistinio saulės atvaizdo randamas ir kryžius. Todėl šis akmuo sietas ir su senovės lietuvių laidojimo apeigomis ir perėjimu nuo pagonybės į krikščionybę.
Koordinatės: 631935, 6161940 (LKS)
55.574466, 26.092255 (WGS)

Tiltiškių Kaimo Koplytstulpis su Šv. Jono Nepomuko skulptūra

Tiltiškių kaimo koplytstulpis padarytas vietinio liaudies meistro Petro Ivanausko Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu – XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Vėliau 1953 m. paminklas  rekonstruotas, jame esanti medinės skulptūra XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje išdrožta liaudies meistro Petro Baubino. Koplytstulpį sudaro aštuonkampio pagrindo daugiau nei penkis metrus aukščio siekiantis stulpas su prizmine koplytėle viršuje. Koplytėlė atvira, dengta piramidiniu apskardintu stogeliu. Stogo viršuje įtaisytas medinis kryželis. Nebūdingai Aukštaitijos kraštui, šis koplytstulpis dekoruotas labai negausiai: koplytėlės pastogę per visą perimetrą puošia dantukais ornamentuotos lentelės, apačią – medinių lentučių tvorelės imitacija. Iš aplinkos medinis mažosios architektūros paminklas išsiskiria ryškia polichromija: koplytstulpis ir tvorelė dažyti ryškiai mėlyna spalva, neišskiriant atskirų konstrukcinių elementų, stogelis – raudonai, atviros koplytėlės viduje esanti Jono Nepomuko skulptūra – šviesiomis spalvomis, su kitomis spalvomis išryškintomis rūbų detalėmis bei rankose laikoma knyga. Koplytstulis aptvertas tradicine medine tvorele, kuri taip pat nudažyta mėlynai. Iš Čekijos atkeliavusį šv. Jono Nepomuko kultą po jo kanonizavimo XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išplatino jėzuitai. Greitai jis tapo vienu populiariausių Lietuvos šventųjų, kartais tapatintas net su šv. Jonu Krikštytoju. Koplytėlėje vaizduojamą būtent šį šventąjį nesunku atpažinti iš kunigo drabužių, bireto ant galvos ir rankose laikomos knygos. Kiti dažni šio XIV a. čekų kankinio atributai – krucifiksas, palmės šakelė, nimbas su penkiomis žvaigždutėmis, primenančiomis legendą apie Vltavos upėje sužibusias žvaigždes, kai Jonas Nepomukas buvo numestas nuo tilto. (Šaltinis https://sakralilietuva.lt/lankytinos-vietos/tiltiskiu-koplytstulpis/#prettyPhoto)

Koordinatės: 633379, 6167694 (LKS), 55.625729, 26.11792 (WGS)

Tiltiškių vandens malūnas

Senasis Tiltiškų vandens malūnas stovėjo 150 metrų toliau nuo dabartinio. Be paprastų dviejų girnų, kruopinės, čia buvo veliamas milas, pjaunamos lentos. Malūne veikė elektrinė teikusį elektrą Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojams.
Pagrindinis ir originaliausias muziejaus eksponatas - tai pats vandens malūnas, išlikusios originalios girnos, keltuvas, autentiški vitražai...

Didžiają muziejaus dalį užima senovinių radijo aparatų kolekcija, nuo seniausios detektorinės radijos, vienos pirmųjų garso laikmenų - gromofoninės plokštelės, Kauno radijo gamykloje gamintos magnetolos. Malūno lankytojai užsukę galės degustuoti mūsų krašto gėrimų ir patiekalų... Čia galima užsakyti pobūvius, vakarones su gyva muzika, pasimėgauti pirties ir tekančio vandens malonumais.

Kontaktai: +370 667 85555

Adresas: Tiltiškės, Salako sen., Zarasų raj.

Kaina: 2 €, vaikams ir senjorams 1 €

Salako pažintinis takas

 

Salako pažintinis takas – tai istorinį Salako miestelį ir jo apylinkes reprezentuojantis, beveik 5 km ilgio, žiedinis maršrutas, vedantis Luodžio ežero pakrante ir lankytinomis Salako miestelio vietomis.

GPS: 55.581741, 26.156371 (WGS)

Salako paplūdimys, Zarasų r.

 

Youtube kanalas real estate

 

RUDOJI VERSMELĖ

Rudoji versmelė, taip pat Sabalunkų šaltinis – valstybinis gamtos paveldo objektas, esantis Gražutės regioniniame parke, Zarasų rajone, Salako miestelio pietrytiniame pakraštyje (paribyje su Sabalunkų kaimu), apie 100 m į pietus nuo kelio  179  Dusetos–Degučiai–Dūkštas , kairiajame Bebrinės (Bebrynės) upelio krante. Netoli tilto per Bebrinę pastatyta nuoroda į šaltinį. 2019 m. kovo mėn. duomenimis, šaltinis nebuvo pritaikytas lankymui: nėra tako nuo plento, neįrengta infrastruktūra.

 

Versmė trykšta iš po didelių akmenų, Bebrynės upelio kairiajame šlaitelyje. Protaka nuklota ryškiai rudomis geležingomis nuosėdomis (pagal jų spalvą versmei suteiktas pavadinimas). Šaltinio vanduo už 6–7 m įteka į Bebrynės upelį. Aplink šaltinį plyti pievos, reti daržai. Artimiausia sodyba yra už 100 m nuo šaltinio ištakų. Šaltinio vanduo šaltas, bekvapis, skonis būdingas vandeniui, turinčiam daug geležies.

Istorikai ir tautosakininkai yra surinkę vietinių gyventojų pasakojimų apie Rudąją versmelę. Netoli versmelės įsikūrę žmonės tvirtina, kad šaltinio vanduo tikrai esąs „daktarų pripažintas sveikas vanduo“. Tačiau yra tokių, kurie sako esą versmelės vanduo yra pernelyg rūdingas ir kad prieškaryje žmonės vandenį semdavosi ir naudojo gydymo tikslais iš kitos versmės, kuri tryško netoli vienos kaimo sodybos. Salake kalbama, kad kas visas prieš saulės tekėjimą ryte, niekam nematant, nusiprausia Rudosios versmelės vandeniu, tas atjaunėjęs.

 

Straipsnyje panaudota Gražutės regioninio parko informacija (www.grazute.lt)

Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro informacinė ir media medžiaga

Youtube informacinių kanalų informacija (nuorodos prie video)

A. Navicko foto.

Pagrindinė foto naudojama Virgio Pumpučio

 

Wikipedijos informacija.

Paieškos rezultatai

Sudarė VšĮ Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro projektų vadovas Ramūnas Keršys

Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro iniciatyva pradėta informacinė rubrika, kurios metu norime supažindinti su kiekvienos Zarasų krašto seniūnijos turizmo potencialu, pristatyti kiekvienos Zarasų krašto seniūnijos istoriją, lankytinus objektus, edukacines programas. Kai ką Jūs galite aplankyti savarankiškai, ar su šeima, o pasibaigus karantinui - su turistinėmis grupėmis, užsisakyti turistinę kelionę su gidu.

Sudarant tekstą naudojame įvairių šaltinių informaciją ir jame vyrauja turistiniai, technikos, gamtos ir kultūros paveldo objektai, kuriuos dažniausiai siūlome aplankyti atvykstantiems į mūsų kraštą svečiams, turistams. Didžioji dalis pateikiamos informacijos yra Zarasų krašto gide.

 

Siūlome Zarasų krašto bendruomenei būti aktyviai, vertinti ir siūlyti įtraukti naujus objektus į mūsų lankytinų objektų sąrašą.Informaciją su pasiūlymais galite siųsti el. paštu info@visitzarasai.lt arba pateikti kitais Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro kontaktais, kuriuos lengvai rasite puslapyje https://www.visitzarasai.lt/.