XV amžiaus pirmoje pusėje Smalvos priklausė Vytauto Didžiojo dvaro maršalkai, Vilniaus vaivadai ir Kameneco seniūnui Jonui Daugirdui (apie 1380–1443). Jis buvo stambus feodalas, be Smalvų jam dar priklausė Glitiškių (Vilniaus r.), Karkažiškių (Švenčionių r.), Lentupių (Pastovių r., Baltarusija), Medilo (Minsko sritis, Baltarusija), Nemenčinės (Vilniaus r.), Svyrėnų (Astravo r., Baltarusija) ir kiti dvarai įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietose.

Smalvų dvaras anuomet buvo labai didelis, jo žemės driekėsi nuo Smalvų iki pat Gerkonių ir Magūnėlių, buvusių ties dabartine Visagino ir Ignalinos savivaldybės Rimšės seniūnijos riba.

1443 metais mirus Jonui Daugirdui jo didžiules valdas pasidalijo vaikai: sūnus Andrius (Andruszko) ir dukros Ona (Anuszka) ir Elena (Oluszka).

Smalvos teko Andriui Daugirdui, o vėliau – jo dukrai Elžbietai (Alżutka), kuri 1483 metų gruodžio 9 dieną Vilniuje savo tėvoninius Ceikinių, Glitiškių ir Smalvų dvarus užrašė savo vyrui Vojcechui Ivaškovičiui Sakovičiui, mainais įpareigodama jį funduoti bažnyčią Glitiškėse. Šį dokumentą galima laikyti pirmuoju Smalvų vietovės paminėjimu istoriniuose šaltiniuose.

1501 m. liepos 30 d. fundaciniame dokumente Vojcechas ir Elžbieta Ivaškovičiai yra minimi pirmi tarp aukotojų steigiamai Paberžės parapijai. Be dešimties žmonių, parapijai jie taip pat paskyrė dešimtinę už grūdus ir sėklas nuo jiems priklausiusių Ceikinių, Glitiškių ir Smalvų dvarų.

XVI a. pradžioje keičiantis savininkams Smalvų dvaras buvo padalintas į mažesnes valdas, steigėsi nauji dvarai. Atskilusios valdos išlaikė savo senąjį pavadinimą, tačiau prie jo buvo pridedamas ir kitas, duotas naujų savininkų (lenk. Smołwy Baginkowski, Smołwy Błażewski, Smołwy Borkiski, Smołwy Charużyczowski, Smołwy Drutejkiski, Smołwy Druteński, Smołwy Dubicki Sasinowski, Smołwy Aldikie, Smołwy Magunek ir kt.).

Dokumento šaltinis: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius, F6-57.

Šarūno Subatavičiaus inf.