PradžiaNaujienos Dešimt mistiškiausių vietų Zarasų rajone
Dešimt mistiškiausių vietų Zarasų rajone

Lietuvoje yra daugybė vietų, apie kurias sklinda įvairios legendos. Tokių vietų gausų ir Zarasų krašte. Pateikiame keletą įdomesnių vietų, kurios apipintos mistika ir padavimais,  kurias verta aplankyti ar įdomu žinoti, kad šiame krašte yra daug mistinių vietovių.

 

Raganų sostas

Akmuo „Raganos sostas“ arba Lapeliškių akmuo – mitologinis akmuo, yra Zarasų rajone, 3 km į pietvakarius nuo Turmanto, 170 m į pietryčius nuo kelio 5303 Lupenka–Turmantas–Tilžė (ties autobusų stotele), 30 m į vakarus nuo Lapeliškių kaimo senųjų kapinių. Tai valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Akmens pavadinimas "Raganos sostas" padavime aiškinamas taip, kad senų senovėje, dar tada, kai žemėje viešpatavo raganos, jos sėdėdavo ant jo ir gražiai dainuodavo – ypač pravažiuojant jaunuoliams. Pastarieji sužavėti jų dainomis prisiartindavo prie akmens, o raganos tuomet čiupdavo jaunuolį ir jį myluodavo tol, kol nelaimėlis mirdavo. (Šaltinis https://lt.wikipedia.org/wiki/Raganos_sostas_(akmuo)

 

 

 

Laumės stalas  

Yra Davainių kaime, kelio Dusetos – Užpaliai pietrytinėje pusėje (Dusetų sen.). Priskiriamas nedidelei šalyje žinomų Laumių akmenų grupei.

Akmuo šioje vietoje stovi nuo 1973 m., kai melioratorių buvo atvilktas iš Paindrės kaimo laukų. Šis alkakmenis yra su lygia viršutine plokštuma, „perlūžusia” į dvi dalis, tradiciškai buvo apibūdinamas kaip aukuras. Pagal XX a. I p. užrašytus pasakojimus bei šioje vietovėje vykusių pavasarinių švenčių aprašymus, galima teigti, jog toks apibūdinimas yra beveik teisingas. Alkakmenis anksčiau siedavo su laumėmis – deivėmis, jie buvo naudojami kaip aukurai – ant jų žmonės sudėdavo vaišes, o vėliau patys jas bendros puotos metu suvalgydavo. Yra užfiksuotos prie alkakmenio vykusios moterų apeigos, turėjusios lemti moterų likimą, žemės derlingumą, gyvulių ir žmonių sveikatą bei vaisingumą. Šių apeigų metu aplink Paindrės kaimo laukuose gulėjusį alkakmenį moterys, pakėlusios sijonus, šokdavo. Alkakmenio, kaip senojo tikėjimo šventovės, gyvavimo pradžia gali būti siejama su netoli esančio Vosgėlių piliakalnio naudojimo laikotarpiu. (Šaltinis http://www.zarasumuziejus.lt)

 

 

 

Lygumų akmuo

Netoli Stelmužės dvaravietės Lygumų miške slepiasi Lygumų akmuo. Jo ilgis – 18m, ir manoma, kad dydžiu jis gali lenkti net Puntuką, taip kaip didžioji jo dalis yra po žeme, o archeologų akmuo kol kas nėra tyrinėtas. Akmens paviršius labai platus. Pasakojama, jog medžiotojai čia rinkdavęsi aptarinėti savo reikalų. Jis turi ir savo legendą. Pasak jos,Velnias Milžinas (ne veltui jis dar vadinamas Velnio akmeniu). paleidęs jį į žemę, ir nuo to viskas joje smarkiai sudrebėjo, dėl ko atsirado kalnai ir daubos, o pats akmuo beveik visas įsmigo į žemę (Šaltinis http://www.visitzarasai.lt)

 

 

Vosgelių piliakalnio akmuo

Vosgėlių piliakalnyje senaisiais laikais buvo medinė pilis, siejama su 13 šimtmečio valdovu Vaisgėla iš Nalšos. Tai vienas žymiausių ir vaizdingiausių Sėlijos piliakalnių. Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad jis buvo apgyvendintas jau 1 tūkstantmetyje prieš mūsų erą iki 14 mūsų eros šimtmečio. Piliakalnyje rasta akmeninių kirvukų, dirbinių iš kaulo, metalo liejimo formų, papuošalų, geležinių strėlių ir įrankių. Padavimai apie Vosgėlių piliakalnį mini raganą Laumę, žemėmis užbertą švedų bažnyčią ir atveria duris į baltų mitologijos pasaulį. Šalia piliakalnio yra akmuo, kuris, pasak padavimų, dengia įėjimą į požemį. Vakarais čia esą pasirodo dykinėtojas – piktoji dvasia. Galbūt būtent čia paslėptas nugrimzdusios bažnyčios durų raktas? (Šaltinis - http://baltukelias.lt/vieta/vosgeliu-piliakalnis/)

 

 

Stelmužės ąžuolas – seniausias ąžuolas ir storiausias Lietuvoje augantis paprastasis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Lietuvos gamtos paminklas. Auga Stelmužės kaime (Imbrado seniūnija, Zarasų rajonas). Ąžuolui apie 1500 metų, jo skersmuo – 3,5 m, apimtis prie žemės 13 m (kamienui apimti reikia 8-9 vyrų), aukštis – 23 m. Yra daug istorijų apie Stelmužės ąžuolą. Sakoma, kad jo drevėje kažkada buvo rasti žmogaus griaučiai su prancūzišku šautuvu – tai buvo Napoleono kareivio, bėgančio iš Rusijos, slėptuvė.   Taip pat yra daug pasakojimų apie lobius po Stelmužės šaknimis. Seni žmonės tvirtina, kad per ąžuolo drevę galima nusileisti į požemių pasaulį.  Padavimai pasakoja, kad šalia ąžuolo buvęs stabmeldžių aukuras,  kadaise po ąžuolo šakomis žyniai aukodavo dievaičiui Perkūnui  ožius, rugius, midų, melsdamiesi laukams derliaus, sėkmės medžioklėse. ( šaltinis http://www.turistopasaulis.lt/)

 

 

Velniabalė (Velniabalės telmologinis draustinis) – saugoma sritis Lietuvoje, Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, 11 km į pietryčius nuo Dusetų, 1 km nuo Vencavo ežero. Apima Velniabalės pelkę ir joje telkšantį Glušoko ežerėlį. 

„Apie daugelį Velniabalų pasakojamos sakmės ir padavimai liudija, kad riba tarp žmonių, dievų ir mirusiųjų pasaulio senojoje pasaulėjautoje yra nustatyta, bet dažnai neryški. Ypatingu metų arba paros laiku (pvz., vidurdienį arba vidurnaktį) minėti pasauliai prasiveria, jų gyventojai turi galimybę bendrauti vieni su kitais. (Šaltinis – V.Vaiktkevičius ,,Senosios Lietuvos švenvietės“).

 

RAGOVNĖ. (Varugiškės, Turmanto seniūnija) Nurodoma į PV nuo k., apie 0,5 ha ploto žemuma "tarp kalnelių klonyje". "Seniau gyveno raganos, žmonės tris raganas pagavo, vieną užmušė ir pakasė, nuo to ir vadina Ragovnė". Š. LŽV (K. Vasiliauskienė, 1935); VAK 71/378. (LŽV). (Šaltinis – V.Vaiktkevičius ,,Senosios Lietuvos švenvietės“).

 

Stolikas (Apie Stoliku (o dabar- Liūnu) vadinamą ežero salelę-seklumą ("pasirodo tik vandeniui nusekus") netoli senųjų žydų kapų pasakojama: "Kartą žvejys, pamatęs saloje mergaitę, skaitančią prie žvakės šviesos knygą, paklausęs, kas ji esanti. Toji atsakiusi esanti savo motinos 100 metų užkeikta karalaitė, ir šis vakaras esąs paskutinis. Dabar ji galėtų būti tas pats žvejys, jeigu jis niekam nieko nesakęs ateitų paskirtu laiku ir į gyvatės nasrus įkištų nuogą ranką iki alkūnės, tada ji atvir[ s ]tų tikta karalaite ir pasiimtų visus čia esančius užkeiktus turtus. Žvejys paklausęs ir paskirtu laiku atėjęs, radęs baisią gyvatę, kuri išsižiojusi kažko prašiusi. Žvejys pabūgęs ir sušukęs: "Buvai prakeikta, ir būk prakeikta per amžius". Po to matymas išnyko. Grįžtant jam namo laivu, pakilusi baisi audra, ir jis tik išsigelbėjęs" (P. M. Mitrofanovas, -70 m., U. S. Jauniškis, A. Rapolis ir kt., 1935 m.- LŽV). (Šaltinis – V.Vaiktkevičius ,,Senosios Lietuvos švenvietės“).

 

VELNYNĖ (ČERTOVKA). Taip buvo vadinami Šventosios upės slenksčiai žemiau Ąžuolynės užtvankos (seniau čia būta malūno užtvankos). Upės greitis šioje vietoje 3-4 mts, o 5 km atkarpoje jos lygis nukrisdavo net 25 m; upės vagoje buvo pilna akmenų, sietuvų ir seklumų (ML). 1959 m. atsiradus Antalieptės marioms, Ve1nynė liko palyginti mažai vandeninga Šventosios senvagė. "Senų žmonių pasakojimu, toje vietoje gyvenančios piktosios dvasios, velniai" (ML).

 

Raganų kalnas KNIPIŠKĖS (buv. Raganiškės), Suvieko s-ja. Užfiksuotosšios vietos lokalizacijos: 1) prie Prano Guogio sodybos (ši gyvenamoji vieta buvo vadinama Raganų, arba Raganiškių, vienkiemiu), "prie ežerėlio, kuris jungiasi su Čičirio ežeru" (1935 m. - LŽV); 2) "Čičirio ežero pakrantėje" ( ~ 1935 m. - ZK); 3) ,,kairėje kelio i Raudinę ir Aleksandravėlę pusėje" (1949 m., Lll). Bandant suderinti šias gana prieštaringas versijas išeina, kad Raganų kalnas - tai kalva tarp kelio Suviekas-Zarasai (į PR nuo jo), Čičirio ežero (i Š nuo jo) ir Čičiraičio (i V nuo jo), ant kurios prieškaryjebuvusi ikurta sodyba. Tačiau 1999 m. E. Jurkėno (55 m., Knipiškėse) teigimu, Raganiškėmis buvo vadinama kita vieta, esanti 0,65 km i ŠR nuo Čičirio ežero ŠR galo, 0,35 km į ŠR nuo E. Jurkėno sodybos, 0,3 km i PV nuo Ažvertiniškių k. kapinių, 0,2 km į ŠR nuo kelio Suviekas. Zarasai, lauko kelio i Ažvertiniškes PR pusėje: ,,Apie tų vietų, skaita, buva Raganiškės. Apie tų daiktų, sakydava, kad vaidindavos, ateidava kas prie šulinio, ten toks buva paversmis" (1999 m., LII). Tai iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis aukštumos pakraštys, kuris R pusėje stačiu, vidutiniškai 12 m aukščio šlaitu leidžiasi į pelkėtą duburį. Tačiau kažkur į V - PV nuo šios vietos (toje pačioje kelio Suviekas-Zarasai Špusėje) būta ir svarbiausio orientyro - P. Guogio sodybos. "Buvo sudegintos raganos Suvieko dvaro pono įsakymu dar baudžiavos laikais": Trys Suvieko dvaro mergos darbininkės Joninių naktį ant kelmų nuskrido į Kijevą. Bernas pasislėpęs skrido kartu, bet vėliau mergos jį pažino ir jis turėjo duoti garbės žodį, kad "visą įvykį laikys paslapty, nes kitaip jau būsianti bėda < ... > Bernas paslapties neišlaikęs, ir greit visa Suvieko apylinkė sužinojusi jo nuotykį< ... >. Suvieko ponas liepė sugauti tas tris mergas ir jas kaip raganas ant kalniuko sudeginti. Raganos įskundė ponui ir berno sužadėtinę, būk ji esanti dar didesnė ragana. Ponas ir tą nekaltą mergelę liepęs įmesti į liepsną < ... > vienkiemis ir kalnelis Raganiškiais arba Raganos vadinami" (P. A. Cibulskis, 26 m., Cibulynėje. U. A. Urbonas, 1935 m.- LŽV; Tris raganas girdė ežere neprigėrė. Paskui sudegino ir išaugo du dagiai su viena lelija. Lelija todėl, kad trečioji dar nebuvo išmokinta prie raganų darbųLTR). "Ant šio kalnelio seniau baidyklės gąsdindavusios ir neatsargius žmones smaugdavusios, o vasarą čia jokia žolė neaugdavusi. Kartą trys narsūs vyrai nuėję naktį ant kalno, sugavę raganas ir į vandens kubilą įmetę. Viena ragana tik pliumpt ir pasinėrusi, o kitos dvi likusios plūduriuoti ant vandens. Vyrai šias dvi raganas užmušę, o pasinėrusią paleidę. Nuo to laiko kalnas apaugęs žole, vaiduokliai išnykę ir žmonių dabar niekas nebegąsdinąs" (ZK; "Kas naktį rinkdavosi raganos. Jos šūkaudavusios, burdavusios, vogdavusios vaikus.Sako, matydavosi, kaip jos naktį kūrenusios laužus" - Šidiškis T., 1993a). (Šaltinis – V.Vaiktkevičius ,,Senosios Lietuvos švenvietės“).

 

Žinote įdomių vietų Zarasų krašte, kurias vertėtų aplankyti? Pasidalinke informacija su Zarasų turizmo ir verslo informacijos centru. 

© 2014-2015 VisitZarasai. Visos teisės saugomos
sprendimas webmod: Svetainių kūrimas