Romantizmo stiliaus Antalieptės vandens malūnas pastatytas 1855 m. medinio malūno (minimo XVIII a. pr.) vietoje (virš šiaurės – vakarų fasado durų įmūrytas akmuo su užrašu: ,,R. 1855 H. J. T.“). Šis malūnas priklausė Balsių dvaro savininkui Jonui Tiškevičiui. Malūno statybose dirbo vietos meistrai ir mūrininkas – Jasiulionis, akmenskaldžiai Tvirkutis, Gaižys. Nuo Šventosios užtvankos kanalu vanduo atitekėdavo į malūną. Pietvakarinėje (stovinčioje virš kanalo) dalyje buvo vandens ratas, pušiniais velenais, sujungtas su 3 poromis girnų. Jos stovėjo vidurinėje patalpoje, ant pakylos. Šiaurės – rytų dalyje buvo malūnininko virtuvė su virykle ir krosnimi, 3 kambariai. Stogas buvo dengtas gontais. 1865 m. malūnas remontuotas: pataisytos ir atnaujintos visos mašinos, įrengimai ir tiltai virš kanalo ir pagrindinės užtvankos. 1924 m. malūno savininkas Antanas Katinas įrengė elektrinį generatorių, kuris teikė energiją Antalieptei ir dviem kaimams. 1956-1966 m. malūno įrengimus suko elektra. Vandens pavaros mechanizmai sunyko elektrifikavus ir eksploatavus vandens malūną. Malūnas 1966-1977 m. priklausė Antalieptės žemės ūkio technikumui. Šiaurės – rytų gale gyveno dvi šeimos, kitos patalpos buvo nenaudojamos. Kelias vasaras čia atostogavę būsimieji dailininkai medinių gontų stogą pakeitė metalinėmis čerpėmis. Atgimus Lietuvai, malūnas grąžintas teisėtai šeimininkei, A. Katino dukrai Leonilei Katinaitei. Ji savo ruožtu malūną ir kitus komplekso pastatus atidavė savo pusseserės dr. Aldonos Vitkutės (Valentinienės) šeimos nariams – Jūratei ir Jonui Puniams. Dabar oficialus malūno savininkas yra Kauno technologijos universiteto docentas, technikos mokslų daktaras Jonas Punys. Jo dėka pastatai remontuojami, čia planuojama įrengti turistams, vasarotojams tinkamas patalpas. Antalieptės malūno tūris – stačiakampio plano, 1 aukšto su pastoge. Stogo forma – pusvalminė, kiti stogo elementai – plytų mūro dūmtraukis. Malūno išplanavimui būdingas kapitalinių sienų tinklas. Sienų angos, nišos – stačiakampės langų ir durų angos su pleištinėmis plytų mūro sąramomis. Malūno langų anga su pusapskrite sąrama. Pietryčių fasado įėjimui būdinga frontono apvali lango anga. Malūno fasadų apdailoje ir puošyboje vyrauja šiaurės – vakarų ir pietryčių fasadų plytų mūro profiliuoti karnizai, o pietvakarių, šiaurės – rytų ir pietryčių pusėse vyrauja pagrindinio įėjimo frontonų plytų mūro profiliuoti apvadai. Malūne ryškus dekoratyvus akmens sienų mūras su tamsios spalvos akmenukų užpildu, pietryčių ir šiaurės – rytų fasaduose įmūrytos girnapusės, langų ir durų apvadai raudonų plytų mūro, virš durų šiaurės – vakarų fasade įmūrytas akmuo su užrašu: „R. 1855 H. J. T. Šiaurės – rytų ir pietvakarių frontonų apačioje vyrauja plytų mūro juostos. Malūno pamatas yra su akmens mūro cokoliu. Malūnui būdingos akmens mūro sienos. Malūne esanti pralaida yra su plytų mūro centrine sąrama. Vyrauja medinės sijinės perdangos tipas. Malūne pagrindinė esanti, išlikusi technologinė įranga – transmisijos velenas su mediniais skriemuliais pastogėje ir turbina su vertikaliu velenu ir krumpliaračiu. Antalieptės malūnas dabar Antalieptės bendruomenės pirmininkas yra ir Antalieptės malūno savininkas. J. G. Punio teigimu, vien rekonstrukcijos projektas kainuotų apie 100 tūkst. eurų, o darbams reikėtų mažiausiai 6 tūkst. eurų. Paveldėjęs senovinį statinį, J. G. Punys tikėjosi kultūrinio paveldo objektą atgaivinti remiamas ES, bet pasirodė, kad ES parama jam nepasiekiama: „Pagal ES paramos kanonus, jei privatus asmuo turi pastatą, malūną, kaip aš šį kartą, tai 50 % jis turi dėti savų pinigų. Vadinasi, vieną milijoną dedu aš, o kitą milijoną galbūt galėčiau gauti iš Europos. Kadangi aš to milijono neturiu, tai viskas stovi.“ Senovinį valstybės saugomą malūną iš asmeninių lėšų atgaivinti nėra galimybių, todėl vienintelė išeitis – ieškoti partnerių ir rėmėjų. „Statinys valstybės saugomas teoriškai, praktiškai – saugau aš. Norėtųsi, kad valstybė kažkiek prisidėtų prie to saugojimo, nors kažkiek“, – valstybės paramos pasigenda malūno savininkas. Vis dėlto J. G. Punys turi viziją, kaip šią vietą paversti turistų traukos objektu: pradėti technologinį – teminį turizmą: „Idėja tokia: atgaivinti malūno malimo mechanizmus, padaryti stiklo blokų pertvarą, kad vizitatoriai galėtų pamatyti tą malimo procesą, švarūs būdami už stiklo. O toje švarioje erdvėje daryti viešbutį su edukacine programa. Idėja atrodo nebloga, bet ją realizuoti trūksta labai daug pinigų.“ Nors Antalieptės malūnas rekonstruotas tik dalinai, malūno savininkas J. G. Punys sako pastebintis, kad jis ir dabar turi trauką: „Statinys įtrauktas į žemėlapius, savaitgaliais dažnai apsilanko turistai, taip pat iš užsienio, aš jiems aprodau viską, papasakoju“, – sako J. G. Punys. Antalieptės vienuolyno patalpose veiklą vykdančios VšĮ „Antalieptės pramogos“ direktorė Ramunė Matijošienė taip pat mano, kad Antalieptės malūnas gali tapti turistų traukos objektu: „Mes labai norėtume, kad malūnas būtų gyvas, nes tai neeilinio grožio pastatas, jis būtų labai populiarus. Ir dabar, labai stebėjausi, sutinku užsienio turistų, nežinau iš kur surinkę informaciją, kurie ieškojo malūno. Malūnas tada trauktų žmones ir į kitus objektus, todėl ten turėtų vykti malimo ir vėlimo procesai.“ Tokia veikla jau yra užsiimančių, todėl Antalieptės bendruomenei derėtų atkreipti dėmesį į gerosios praktikos pavyzdžius. „Štadviliuose, netoliese esančiame vandens malūne kepama duona, malami miltai, kepami blynai. Mano manymu, ir čia galima tą patį daryti, nors dėl atrakcijos galima užkurti didžiulę caro laikų duonkepę. Kol kas tai nevyksta. Lyg ir infrastruktūra paruošta, bet trūksta iniciatyvos, žmonės nedrąsūs“, – prie tos pačios problemos, žmonių abejingumo, grįžta J. G. Punys.