Šaltupės koplytėlė stovėjo šiaurinėje Zarasų miesto dalyje, prie Šaltupės gatvės. Koplytėlę 1824 m. pastatė Antanas Zarenbergas. Ji buvo iš plytų, tinkuota ir baltai nudažyta. Viršuje, po stogeliu, buvo nedidelė arkos formos anga, kurioje stovėjo Kristaus statulėlė. Žmonės šią statulėlę laikė stebuklinga. Apie koplytėlės atsiradimą sklando įvairių pasakojimų. Pasakojama, kad vieną audringą dieną ž

Neobarokinio stiliaus bažnyčia pastatyta ant vienos iš aukščiausių vietų mieste. Statinys stačiakampio plano, vienanavis. Pagrindiniame fasade tarp plataus banguoto profilio frontono iškilę du bokštai. Keturių tarpsnių bokštų viršutinės dalys aštuoniasienės, su barokinių formų šalmais, rutuliniais antstatais ir ažūriniais kryžiais, fasado ir bokštų angos skirtingų dydžių ir formų. Bažnyčioje yra t

Tai urbanistikos paminklas, kurio vertę lemia savitas taisyklingas planas su radialinių – žiedinių gatvių tinklu ir viena, kompoziciniu atžvilgiu ypač pabrėžta, Sėlių aikšte, į kurią sueina visos radialinės gatvės. Tai vienintelis tokios formos miesto planas Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų rusų miestų pavyzdžiu planuotų vietovių.      

1839 m., Zarasų mieste, tuomet vadintame Novoaleksandrovsku, buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, pavadinta Gospodnia vardu. Šioje cerkvėje buvo nemažai graikų stiliumi tapytų ikonų, saugotas Dievo Motinos paveikslas, puošęs Suvieko unitų vienuolyną, laikytas stebuklingu ir garbintas ne tik stačiatikių, bet ir katalikų. 1869 m. mieste apsilankius M. Muravjevo įpėdiniui A. Potapovui, buvo nutarta šal

Senoji Stelmužės bažnyčia laikoma seniausia medinės architektūros palikimu Lietuvoje. Pastatyta prieš 1596 m. kaip kilmingos, iš Vestfalijos kilusios giminės fon Berkų šeimos koplyčia.     Nors Įvairiuose šaltiniuose pateikiama, kad ji galutinai įrengta 1650 m. Zarasų krašto muziejaus knygoje ,,Stelmužės XVII A. Dvaro istorija“, minima, kad ji galėjo būti pastatyta

Salako miestelio totorių kapinės. Akmeninė tvora Salako mstl. senąsias kapines skiria nuo totorių kapinių. Kada įkurtos Salako totorių kapinės duomenų nėra. Išlikę akmeniniai antkapiai byloja apie pirmuosius laidojimus XX amžiaus trečiame dešimtmetyje. Kapinės veikia ir dabar. Paskutinis palaidojimas yra 2019 metų. Mirusieji jose laidojami netgi iš kitų miestų. Viso kapinėse yra 59 ar 60 palaidoji

Arkivyskupo M. Reinio sodybos gyvenamasis, statytas 1871-1872 m. Namas pailgo stačiakampio plano, dvigalis, 1 aukšto su mansarda ir priestatais. Namo stogo forma – dvišlaitė (prieangio rytiniame fasade vienšlaitė). Namas dengtas lygia skarda (kiti stogo elementai – tūriniai stoglangiai vakariniame fasade ir du tinkuoti plytų mūro dūmtraukiai). Būdinga medinė, gegninė stogo konstrukcija

Šlyninkos Vandens Malūnas – 300 metų iki šių dienų veikiantis technikos paveldo statinys su autentiška įranga. Čia gaminami tautinio paveldo miltai, kruopos, sėlenos. Šalia malūno amatų namuose jums pasiūlys čia kepamos tautinio paveldo ruginės, kvietinės duonos, įvairių kepinių, senovinių patiekalų gaminamų iš čia sumaltų miltų. Atsigaivinti galėsite žolelių arbata, duonos gira, lietuviš

Padustėlio kaime 1920 metais gimė poezijos šedevrų „Aš – beržas“, „Ir nusinešė saulę miškai“, „Ateisiu tylią naktį“ autorius Paulius (pagal metrikas Povilas) Širvys. Jo tėvai buvo šviesūs žmonės – skaitė laikraščius ir knygas, nors nelengvai vertėsi. Jaunavedžiai besilaukdami būsimojo poeto ir manydami, jog geriau ūkininkauti seksis naujoje vietoje,

Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios kompleksas yra XX a. pr. istorizmo laikotarpio. Bažnyčia yra stačiakampio plano, su žemesnėmis šoninių navų dalimis, pusapskrite apside ŠV pusėje, su stačiakampio plano keturių į viršų siaurėjančių tarpsnių, kurių pirmasis - dviejų aukštų, bokštu PR fasade, vienaaukčiais zakristijų priestatais ŠR, PV pusėse, su rūsiu ŠR dalyje. Bažnyčios vidus t

Vergų bokštas–tai nedidelis, aukštokas keturkampis pastatas storomis sienomis ir angomis viršutinėje dalyje, pastatytas iš netašytų lauko akmenų, plytų, kalkių ir molio skiedinio? esantis Stelmužės parke, prie Padvarinės (Stelmužės) ežero. XVII-XIX a. čia buvo dvaras, kurį iš pradžių valdė vokiečiai Folkerzamai, o vėliau caro dvariškiai Valujevai, kurie garsėjo savo žiaurumu. Pastatytame

1910 metais Dusetose, trijų gatvių sankryžoje, jau buvo nedidelė keturkampė aikštė, suformuota miestelio centre. Tarpukariu ji tapo pagrindine. Aikštė buvo pamėgta kaip Dusetose veikusių organizacijų – ateitininkų, šaulių, skautų, pavasarininkų – susirinkimų vieta, taip pat valstybinių švenčių, pavyzdžiui, Vasario 16-osios minėjimo vieta. Tarpukariu aikštė buvo išgrįsta akmenimis, o 19

0,5 km nuo Antalieptės yra pirmoji didžiausia Pabaltyje kalnų tipo hidroelektrinė su 2620 kilovatų galingumu. Vanduo joje slėgmine derivacija ant turbinų ratų krinta iš didžiausio Lietuvos sąlygomis 35metrų aukščio. Hidroelektrinės rezervai dideli: jos vandens saugyklos-tvenkinio plotas yra 1000 hektarų, tvenkinio naudingas tūris net 23,5 milijonų kubinių metrų vandens. Vandens paviršiaus lygis pa

Romantizmo stiliaus Antalieptės vandens malūnas pastatytas 1855 m. medinio malūno (minimo XVIII a. pr.) vietoje (virš šiaurės – vakarų fasado durų įmūrytas akmuo su užrašu: ,,R. 1855 H. J. T.“). Šis malūnas priklausė Balsių dvaro savininkui Jonui Tiškevičiui. Malūno statybose dirbo vietos meistrai ir mūrininkas – Jasiulionis, akmenskaldžiai Tvirkutis, Gaižys. Nuo Šventosios užtva

Vytauto apygardos,  Lokio rinktinės, Vyties kuopos partizanų dislokacijos ir mūšio vieta. Mūšio vietoje atstatytos dvi žeminės, į kurias nukreipia kelio ženklas kelyje Antazavė – Dusetos. Antazavės šilą ,,Miško broliai“ pradėjo saugoti dar 1944 m. rugsėjo-spalio mėnesiais, po žiaurių įvykių Pakerių kaime. Spalio mėnesį Antazavės šile tie patys vyrai iškasė penkis bunkerius. Štabo

Gerai išlikusiose senosiose žydų kapinėse yra apie 1000 antkapinių paminklų ir jų fragmentų su iškaltais įrašais hebrajų rašmenimis (daugiausia granitiniai, yra keli betoniniai). Senosiose kapinėse pradėta laidoti XIX amžiuje. 1872 m. jos buvo pažymėtos miesto plane. Kapinės uždarytos Lietuvos (pirmosios) nepriklausomybės laikotarpiu.

Marimontas ilgą laiką priklausė Antazavės dvarui, tiksliau grafams Pliateriams, vėliau grafams Ledochovskiams, XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje – Ropams. Paskutinioji Ropų palikuonė Elžbieta Franciška fon Ropp ištekėjo už bajoro Mikalojaus Voinarovskio ir abu Voinarovskiai tapo paskutiniais Antazavės dvaro, o tuo pačiu ir Marimonto, savininkais. Aplinkiniai žmonės šią vietą ir j

Manoma, kad 1700 m. Antalieptėje įsikūrė vienuoliai – basieji karmelitai. Amžininkai pasakoja, kad vienuoliai buvę labai darbštūs, neavėdavo jokio apavo ir tik per didžiausius šalčius įsispirdavo į klumpes. 1732-1760 m. vienuoliai funduojami Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio pastatė vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią. Deja po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo atiduota stačiatikiams. Iš bažn

Antazavės dvaras įkurtas XVIII amžiaus pabaigoje vokiečių kilmės grafų Pliaterių iniciatyva. Trijų aukštų neoklasicistinio stiliaus baltus dvaro rūmus anuomet puošė Pliaterių herbas. Šalia dvaro iš akmenų buvo sumūrytas svirnas, tvartai, rūsys ir kiti ūkiniai pastatai. Zalvės ežero prieškalnėje buvo pasodintas trijų terasų parkas, pagrindinėje rūmų fasado pusėje įrengtas ovalo formos gėlynas, apju

Kapinės įkurtos XVIII a., Degučiuose įsikūrus sentikių bendruomenei. Kapinėse gausu paminklų ir senovinių kryžių. Nuo 2004 m. Degučių sentikių kapinėse vykdomi kapinių tvarkymo, paminklų restauravimo, koplyčios atstatymo, aukų rinkimo darbai. 2006 m. rugsėjo mėnesį įsteigta kapinių bendruomenė „Degučių rimtis“. 2007 m. buvo restauruota ir pašventinta koplyčia.

Buvusi Kamariškių  dvaro sodyba išlikusi Kamariškių kaime, Suvieko seniūnijoje, apie 2,3 km į šiaurės rytus nuo Samanių kaimo, į pietus nuo Kamariškio ežero. Čia  buvę didingi rūmai, didelis parkas, du sodai, du tvenkiniai, tvartai, daržinė, du rūsiai, arklidės, kalvė. Šiandien rūmų didingumą ir grožį primena du mūriniai fligeliai, tvartas ir daržinė, klojimas, arklidė, rūsys.

Atidarytos ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje.

1914 metais Europoje įsiplieskusio Pirmojo pasaulinio karo veiksmai visą dabartinės Lietuvos teritoriją buvo apėmę jau 1915 metų rudenį. Fronto linija, nusistovėjusi rytinėje dabartinės Lietuvos dalyje, Zarasų krašte beveik palei dabartinę Lietuvos ir Latvijos sieną. Dabartinės Latvijos teritorijoje buvo carinės Rusijos karių pozicijos, o vokiečiai buvo įsitvirtinę dabartinėje Lietuvos teritori

Salako miestelio senosios žydų kapinės Kapinėse, kurios apaugusios mišku (palei vakarinį ir pietinį teritorijos pakraštį), krūmais, vyrauja granitiniai, nors esama ir kelių betoninių paminklų. Kapinėse daug nuvirtusių ir susmegusių antkapinių paminklų, jų fragmentų. Viso suskaičiuojama 570. Juose hebrajų kalba iškalti užrašai: vardai, tėvų vardai, mirimo data pagal žydų kalendorių. Paminklo apačio

Didžiausia Zarasų krašto upė Šventoji buvo viena patogiausių upių vandens malūnų statybai. Senasis Tiltiškių vandens malūnas stovėjo 150 metrų toliau nuo dabartinio. Be paprastų dviejų girnų, kruopinės, čia buvo veliamas milas, pjaunamos lentos. Malūne veikė elektrinė, gaminusi elektros energiją ir tiekusi į Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojų elektros energijos tinklus. Malūną ir Salaką

Tradicinis Zarasų krašto amatų centras įsikūręs grafų Pliaterių XVIII a. pabaigoje pastatytame dvare Antazavėje. Cokolinėje rūmų dalyje įrengtos medžio drožybos, audimo bei keramikos dirbtuvės – sukurta reikalinga techninė bazė tradicinių amatų produktams gaminti. Vyksta amatų demonstravimas. Amatininkai noriai dalijasi savo sukaupta patirtimi su kiekvienu apsilankiusiu. Amatų centre Antazav