Velikuškių piliakalnis su gyvenviete randasi Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, Sartų regioniniame parke, 1 km į šiaurę nuo Velikuškių kaimo, Antazavės seniūnijoje.
Velikuškių piliakalnis įrengtas rytiniame Sartų ežero krante, ant Bradesos atšakos pietinio kranto. Piliakalnio aikštelė ovali, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 45 m ilgio ir 25 m pločio. Statūs piliakalnio šlaitai nuo ežero pusės yra 18–19 m aukščio. Piliakalnis tvirtintas du kartus. Iš laukų pusės jis apjuostas trimis perkasais ir trimis juos skyrusiais 0,7–2,5 m aukščio pylimais. Dirbami laukai ir sodybos padrikai supo piliakalnį iš pietinės ir rytinės pusių.
Tirtas 1933 m. (vadovas Petras Tarasenka), rastas iki 0,5 – 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. 1949 ir 1972 m. piliakalnį tyrinėjo istorijos instituto darbuotojai. Tyrinėjant rasti akmeniniai kirvukai, apie 50 kaulinių ir raginių ylų, adiklių, smeigtukų, strėlių antgalių, geležinių dirbinių: peilių, ylų, ietigalių, smeigtukų, žalvarinių ir sidabrinių papuošalų, geležies gargažių, lipdytinės, brūkšniuotosios, grublėtosios, kruopėtosios, lygios keramikos fragmentų, puoštų gnaibytiniu, virveliniu ir šukiniu ornamentu bei suanglėjusių grūdų. (Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Velikuškių_I_piliakalnis).
Petras Tarasenka yra aprašęs šio piliakalnio tyrinėjimo darbus ir meniškai ją pateikęs savo knygoje "Praeities vartai".
Ištrauka iš Petro Tarasenko knygos ,,Praeities vartai":
Velikuškių piliakalnis. A. Žilėno foto.
"Pagaliau apie Velikuškių piliakalnį sužinojau ir aš. Sudomino mane padavimai ir randami jame senoviški, nors kad ir labai paprasti daiktai. 1933 m. vasaros gale pasiryžau vykti į Velikuškius piliakalnio tyrinėti. Gavau tam reikalui leidimą, gavau ir lėšų. Apsiginklavęs reikalingais piliakalniui tyrinėti įrankiais ir priemonėmis, nuvykau į Velykuškius.
Kai sužinojo apie mano atvykimo tikslą, daug kas pasisiūlė man padėti. Tinkamai pasirengę, pra dėjome tyrinėti piliakalnį. Iš pradžių kelias dienas skersai ir išilgai matavome piliakalnį, paskui nubraižėme tikslų jo planą. Visas šukeles ir kaulus nuo paviršiaus nurinkome ir sutvarkėme. Sunkus ir atsakingas senovės paminklų tyrinėtojo darbas.
Reikia būti labai atidžiam ir atsargiam. Sugadinti senovės paminklą galima labai greit, o sugadintas jis jau daug ko netenka. Todėl senovės paminklai tyrinėjami labai atsargiai. Kiekvienas daiktelis paimamas, kiekviena sauja žemių išžiūrinėjama, kiekviena smulkmena braižoma ar fotografuojama.
Kupini ryžtumo, pagaliau, pradėjome kasinėti piliakalnį. Buvo kasamas ilgas griovys (tranšėja) per tą vietą, kur piliakalnyje ir šalia jo buvo matomas juodas dirvožemis. Tas piliakalnio žemės sluoksnis, kuriame aptinkami įvairūs radiniai, yra vadinamas kultūriniu sluoksniu.
Jis daugiausia ir buvo tiriamas. Velikuškių piliakalnio kultūrinis sluoksnis buvo juodos spalvos, lengvos žemės, jame buvo prisimaišę pelenų ir anglių. Piliakalnio viršūnėje jis buvo aptiktas tik pietiniame gale. Čia jis buvo tik 10— 60 cm. storumo. Šlaituose jo nebuvo. Tik nusileidus nuo piliakalnio kultūrinis sluoksnis buvo storesnis. Kai iškasėme visą griovį ir nuėmėme visą kultūrinį sluoksnį, tai pamatėme, kad piliakalnis iš lauko pusės buvęs keturiais grioviais ir trimis pylymais apsuptas.
Įsižiūrėję gerai į tuos piliakalnio apsauginius įrengimus, pastebėjome, kad iš pradžių būta tik vieno negilaus (1,5 m. gilum o) griovio ir neaukšto iš lauko pusės pylymo. Paskui griovys ir pylymas buvo užpilti, greta jų buvo iškasti trys grioviai ir supilti du pylymai. Šių griovių jau būta daug gilesnių ir platesnių. Vietomis jie buvo 2,5 m. gilumo ir 7— 8 m. platumo. Kad griovių sienelės ir pylymų šlaitai negriūtų, jie buvo apdeginti. Kasėme kelis griovius ir pastebėjome, kad iš visų pusių piliakalnis buvo vienodai įrengtas. Kultūriniame sluoksnyje buvo randama daug molinių indų šukių, akmeninių kirviukų, įvairių kaulinių, geležinių ir žalvarinių daiktelių ir daug įvairių gyvulių, žvėrių, paukščių ir žuvų kaulų. Visi tie daiktai buvo tvarkomi ir į dėžes kraunami. Daug pririnkome įvairių iškasenų.
Bet ne vien tik įvairūs radiniai mus domino. Domino mus ir Velykuškių piliakalnio paskirtis. Stebėdami, kaip kultūrinis sluoksnis yra sudarytas, kaip įvairūs senoviški daiktai yra randami, pastebėjome, kad Velikuškių piliakalnis ne vien tik gynimuisi buvo skiriamas. Svarbiausia jo paskirtis — numirėliams laidoti ir gerbti. O pylymai ir grioviai buvo įrengti, kad prireikus geriau galima būtu tą šventyklą ginti.
Iš viso buvo aptikta 38 kapai. Buvo laidojama taip. Lavonus degindavo. Kai lavonas sudegdavo ir ugnis užgesdavo, į ugnievietę buvo metami keli nedideli akmenys, įvairūs daiktai ir žvėrių kaulai. Visuose kapuose, be to, buvo randama spalvoto šlyno ir nedegintos geležies rūdos gabalų. Ypatingai įdomus kapas, kasinėjimo plane pažymėtas Nr. 6. Šis kapas buvo taip įrengtas. Piliakalnio viršūnės molio sluoksnyje buvo išplūkta 1 m. skersmens ir 30 cm. gilumo duobelė. Duobelės dugne ant stambių anglies gabalu gulėjo dvieju degintu lavonu griaučių liekanos. V ienas gulėjo kniūpščias, kitas aukštienykas. Griaučių kaušai buvo pridengti nedideliais akmenimis. Šalia dešiniojo lavono gulėjo molinio puodo šukelė, o šalia kairiojo — geležinis meškerės vąšelis.
Prie abiejų lavonų buvo rasta spalvoto šlyno ir geležies rūdos gabalų. Be to, duobės dugne buvo aptikta keli nedideli sudeginto tinklo ir audinių gabalėliai ir sudegusių kviečių ir miežių grūdų. Ty rinėjant kultūrinį sluoksnį lauke, kiek toliau nuo piliakalnio, rasta žmonių sodybos žymių. O Polumskių pelkėje rastas net 4 m. gilumo kultūrinis angliasuodžių sluoksnis.
Tokios nepaprastos paskirties Velykiškių piliakalnis Lietuvoje aptiktas dar tik pirmas. Begalo svarbūs mokslui jo tyrinėjimo duomenys, nes jie parodo ne tik tą, kaip dar per kelis amžius prieš Kr. gimimą ir pirmaisiais po Kr. gimimo amžiais numirėliai buvo mūsų krašte laidojami, bet ir kas tie numirėliai buvo, kaip jie gyveno. Velykuškių piliakalnis V amžiuje prieš Kr. gimimą buvo lietuviu įrengtas. Jau tada jie buvo ne tik medžiotojai ir žvejai, bet jau mokėjo ir žemę dirbti ir laikė kai kuriuos naminius gyvulius. Daug įvairių gyvenimo smulkmenų parodė Velykuškių piliakalnio iškasenos. Mat, anų laikų papročiais, į kapą būdavo dedami tie įrankiai, kuriais žmogus dar gyvas būdamas dirbo. Tuo būdu, Velykuškių piliakalnis visai atvaizduoja medžiaginį ir dvasinį lietuvių gyvenimą mūsų krašte dar prieš 2000 m etų. Jis parodo mums pirmus Lietuvos g eležies gadynės laikus. Gandas apie tokius nepaprastus Velykuškių piliakalnio radinius plačiai pasklido po visą Lietuvą. Iš plačios apylinkės tiek šiokiom is dienom is, tiek šventadieniais ateidavo daug lankytojų. Lankė kasinėjimus tiek miestelėnai, tiek kaimiečiai, tiek seni, tiek jauni. Visi skubėjo pamatyti vietoje tokiu nepaprastu radinių, patirti senoviško lietuvių gyvenimo. Ypatingai mėgdavo Velykuškių piliakalnį lankyti mokiniai. Jų iškylos drauge su mokytojais čia ilgai stebėdavo kiekvieną senoviško gyvenimo pėdsak ą. Kupini pagarbos tiems žilosios mūsų tautos praeities liudytojams, dažnai drauge su mumis ir vakaro sulaukdavo. Malonu būdavo, kai jauni mokinių balsai drauge su mumis, dienos darbus baigiant, giedodavo „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia !“ Galima būtu ilgai pasakoti apie tai, kas Velykuškių piliakalnyje buvo rasta, ką tie radiniai sako ir t. t.
Bet tada gal būtų ilga ir nuobodi knyga. Geriau aprašysime tuos senovės lietuvių gyvenimo vaizdus, kuriuos piliakalnio lankytojai-vaikai, sekdami senoviškų radinių tyrinėjimą, patys sukūrė, kurie patys savo gyva vaizduote buvo į tą tolimąją praeiti persikėlę ir patys tame gyvenime dalyvavę ...."
Visą Petro Tarasenkos knygą rasite čia: ,,Praeities vartai"
.png)
.png)
.jpg)