Luodis – vienas didžiausių ir žuvingiausių Lietuvos ežerų. Ežeras priklauso Šventosios upės baseinui. Per ežero rytinį galą Šventoji (dar vadinama Dūkšta) įtekėjusi į ežerą netoliese išteka ir maždaug už 0,5 km įsilieja į Luodykščio ežerą. Vakariniame krante į ežerą įteka Bebrinės ir bevardis upelis. Luodyje yra 2 didelės salos – Alaunė (Juodojo Astravo) ir Sadausko, (Krutamoji) ir dvi mažesnės - Pilelė ir Kanapinė. Plotas - 1 320 ha, 6-asis pagal dydį Lietuvos ežeras Didžiausias gylis – 18,3 m Kranto linijos ilgis - 26,5 km Ilgis – 6,3 km Plotis – 4.4 km Atabratas – platus smėlio ir gargždo Luodžio ežeras garsėja ir unikaliomis ežero nerijomis. Tai iš pietų pusės ežero centro link įsiterpę Juodojo rago ir Žvėrinčiaus rago kyšuliai. Ežerinės nerijos, dėl vėjo ir povandeninių ežero srovių, kasmet pailgėja kelis centimetrus. Luodis telkšo ledyninės kilmės duburyje, dugne yra daubų ir seklumų. Dugną dengia tūkstančius metų kaupusi ežerinės kilmės organinė, bestruktūrė masė – sapropelis. Tai yra unikali terapijos priemonė, naudojama purvo voniose. Sapropelyje yra daug organinių, biologiškai aktyvių medžiagų ir mikroelementų. Procedūros metu jis veikia ne tik odą, bet ir visus audinius bei organus, gerina kraujotaką, apsaugo odą nuo išsausėjimo ir senėjimo, drėkina ją. Luodis telkšo ledyninės kilmės duburyje, dugne yra daubų ir seklumų. Dugną dengia tūkstančius metų kaupusi ežerinės kilmės organinė, bestruktūrė masė – sapropelis. Tai yra unikali terapijos priemonė, naudojama purvo voniose. Sapropelyje yra daug organinių, biologiškai aktyvių medžiagų ir mikroelementų. Procedūros metu jis veikia ne tik odą, bet ir visus audinius bei organus, gerina kraujotaką, apsaugo odą nuo išsausėjimo ir senėjimo, drėkina ją. Sakoma, kad Luodžio ežere yra paskendęs stebuklingas varpas. Jis, saulei tekant, kartais iškyla į ežero paviršių ir suskamba. Laimingas tas kuris jį išgirta! Žvejyba ežere Zarasų krašto žemės yra labai nederlingos, todėl dauguma vietos gyventojų, kad prasimaitintų, jau nuo seniausių laikų vertėsi žvejyba, valčių gaminimu ar tinklų nėrimu. Žinoma, kad Salake iki antrojo pasaulinio karo buvo tinklų mezgimo dirbtuvės. Jose salakonės rankinėmis megztuvėmis nerdavo kanapinius ar lininius tinklus. Salake nertais tinklais buvo prekiaujama Lietuvos turguose, ir net Rygoje. Luodis – vienas didžiausių ir žuvingiausių Lietuvos ežerų. Minima, kad 1930 metais Juozapas Šeduikis ežere pagavo net 30 kg lydeką! O 1974 metais jame sužvejota net 23 tonos karšių! Seniau žmonės žvejodavo ne tik meškere, bet ir šiandien draudžiamais įrankiais: tinklais, bučiais, žeberklais, šniūrais ar bradiniu. Žvejyba vykdavo visus metus. Užšalus ežerui žuvis dažnai būdavo gaudoma trunkavimo ar luokijimo būdu. LUODŽIO EŽERO PAUKŠČIAI Ežeras neturi griežtesnio apsaugos statuso ir daugiau skirtas vandens ūkio veiklai, nors pakrantėse yra draustinių, rekreacinių zonų. Dėl savo natūralios aplinkos, dydžio ir maisto išteklių yra patrauklus vandens paukščiams. Ežero seklumos apaugusios gan plačia nendrių juosta, todėl jas pamėgęs saugomas didysis baublys. Šio slapuko greičiausiai nepamatysi, bet pavasarį tikrai bus girdimas duslus, lyg iš statinės sklindantis bubsėjimas. Ankstyvą pavasarį galima pasigrožėti klykuolių triukšmingais vestuviniais žaidimais. Jiems pasibaigus patelės sulenda į medžių dreves, uoksus perėti kiaušinių, o patinai ilgai nelaukę išskrenda į maitinimosi vietas. Aukštoje virš vandens iškilusioje augalijoje lizdus suka ausuotieji kragai ir laukiai. Prasidedant vasarai suaugę paukščiai su cypaujančiais jaunikliais atkreipia poilsiautojų dėmesį paplūdimyje. Beveik visą vasarą nendrynuose malonias giesmes suokia mažosios ir didžiosios krakšlės, ežerinės nendrinukės ir ne tokios puikios giesmininkės – nendrinės startos. Savo seklumomis ir maistingomis daubomis, neprasidėjus ar nutilus poilsiautojų šurmuliui, ežeras pritraukia didesnius migruojančių vandens paukščių būrius. Ypač jų padaugėja rudenį iki užšąlant ežerui. Nemažas sankaupas sudaro ausuotieji kragai, laukiai, cyplės, kuoduotosios antys, klykuolės, didieji dančiasnapiai. Jau nuo liepos pabaigos seklumose žvejoja didieji baltieji garniai. Šiltėjant klimatui ši, saugoma pietinė rūšis, kadaise beveik visiškai išnykusi, plinta. Pabaltijo regione, paukščių stebėtojams ežeras įdomus vėlyvą rudenį. Kasmet jame pasirodo šiaurinės, vadinamosios jūrinės ančių rūšys: žilosios, juodosios ir globaliai nykstančios nuodėgulės. Paskui jas iš šiaurės atskrenda ir sidabriniai, kaspijiniai bei paprastieji kirai. Ledui ežerą sukausčius iki siaurų properšų, prie jų lengvo grobio tyko jūriniai ereliai. Pastaraisiais metais dėl šiltėjančio klimato ledas pasidengia trumpam arba jo išvis nėra, todėl dalis paukščių lieka žiemoti.

Vandens trasa - maršrutas
„Luodis VISIEMS“