Pradžia ekskursijos ir maršrutai ekskursijos ANTALIEPTĖ - BALTRIŠKĖS - DEGUČIAI - BIKĖNAI
ANTALIEPTĖ - BALTRIŠKĖS - DEGUČIAI - BIKĖNAI
vienuolynas613257232643.jpgpaveiksllis1138751.jpgpaveiksllis2433852.jpgpaveiksllis3618599.jpgpaveiksllis4176375.jpgpaveiksllis5521994.jpgpaveiksllis6552976.jpgpaveiksllis7230320.jpg
vienuolynas613257232643.jpgpaveiksllis1138751.jpgpaveiksllis2433852.jpgpaveiksllis3618599.jpgpaveiksllis4176375.jpgpaveiksllis5521994.jpgpaveiksllis6552976.jpgpaveiksllis7230320.jpg

 

 

Antalieptė

 

  Dabar Antalieptė  - seniūnijos centras. Miestelyje esančių kultūros paminklų gausa liudija, kad ši vietovė skaičiuoja jau ne vieną šimtmetį. Pirmasis Antalieptės paminėjimas randamas jau XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, o miesteliu vietovė vadinama nuo 1675 metų.
Įdomi ir vietovės pavadinimo kilmė: vietovardis kilęs iš Zarasų krašto tarmėms būdingo priešdėlio „anta-" ir šaknies „liept-", mat vietovė miestelis kūrėsi prie ją apjuosusios Šventosios upės, per kurią galėjo būti permestas lieptas, krantų. Senoliai pasakoja, kad praeityje miestelis net gražiai ir Lieptine vadintas.
Liepto motyvai vyrauja ir Antalieptės miestelio heraldikoje: miestelio herbe figūruoja tiltas, simbolizuojantis susivienijimą, atskirų dalių jungtį. Herbe esantis kryžius – įamžinti čia ilgą laiką veikusių vienuolių ordinų geri darbai.

Neatsitiktinai vienas iš ryškiausių lankytinų Antalieptės lankytinų objektų – Šv. Kryžiaus bažnyčios ir buvusio basųjų karmelitų vienuolyno ansamblis. Tai – svarbūs istoriniai ir kultūriniai miestelio akcentai.
Baroko architektūra Lietuvoje gyvavo beveik du šimtmečius: nuo 1600 iki 1790 m. Šiam stiliui budingas didelis emocinis poveikis, kurį architektai pasiekdavo virtuoziškai žaisdami pastato dydžiu, formų elementais. Daugiausia formų įvairovės atsirado vėlyvajame baroke. Jo laikotarpis Lietuvoje apima visą šimtmetį – nuo 1660 iki 1790 m.

 

1. Antalieptės Šv. Kryžiaus bažnyčia ir buvęs basųjų karmelitų ordino vienuolyno kompleksas

 

  Vienas iš tokiu XVIII a. sukurtų ansamblių išliko Antalieptėje. Tai - Šv. Kryžiaus bažnyčia. Ji stovėjo šventoriaus viduryje, prie šventoriaus jungiasi vienuolyno rūmai. Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, kurį laiką joje buvo laikomi arkliai. 1832 m. ji tapo stačiatikių cerkve. 1887 metais bažnyčia neišvengė interjero pokyčių, buvo sunaikintos freskos, pašalintas Didysis altorius. 1915 m. vokiečiai bažnyčia pavertė automobilių garažu. Tada ji vėl nukentėjo. Dabar bažnyčios interjere mažai beliko pirmapradžio grožio, būdingo barokui. Tik šoniniai altoriai barokinių formų. Ši bažnyčia  - būdingas vėlyvo baroko kūrinys, kurio architektūrą gerokai pakeitė ir iš dalies sudarkė XIX a. vykę pertvarkymai. Šis Antalieptės ansamblis yra vertingas ir urbanistiniu požiūriu: vertikalus tūris dominuoja miestelio užstatyme, praturtina jo panoraminius vaizdus.

   Livonijos kaštelionas Jonas Mykolas  bei jo sūnus Juozas Strutynskis – Salako ir Strutinės valdytojai, 1732 m. susirūpinę stačiatikių ekspansija, pakvietė basuosius karmelitus bei aprūpino juos žemės valdomis , užsirašydami Ukmergės pavieto Padusčio ir Breslaujos pavieto Bartkuškio dvarus. Basieji karmelitai – gana griežtos Šv. Teresės iš Avilos ir Šv. Kryžiaus Jono suformuotos regulos vienuolių ordinas.
Pagrindinis jų tikslas buvo apaštalavinimas tarp katalikų. Pirmasis dar 1734 m. statytas basųjų karmelitų vienuolynas XIX a. pradžioje jau buvo apgriuvęs vienaukštis medinis pastatas, stovėjęs beveik toje pačioje vietoje kaip dabartinis. Kas galėjo būti  projekto autorius? Abejotina, kad būtų kvietęsi architektą iš toliau. Čia gyveno 9 vienuoliai, dauguma jų mokėsi Vilniaus Universitete. Amžininkai pasakojo, kad vienuoliai buvę labai darbštūs, vaikščiodavę basi ir tik per didžiuosius šalčius įsispirdavę basi ir tik per didžiausius šalčius įsispirdavę į medinius sandalus. Vienuolynas buvo gana turtingas, nes valdė 91 valaką (valakas 20 -  ha) žemės, dovanotos senųjų fundatorių.
1832 m., uždarius vienuolyną, vienuoliai pėsti išėjo į Vencavus, vėliau buvo iškelti į dar veikiančius Lietuvos vienuolynus. Nuo 1877 m.vienuolyno rūmai daugiau kaip dešimt metų stovėjo tušti, apleisti ir nuolat grobstomi, kol 1880 m. jus parėmė Kauno gubernijos valstybės turtų valdyba. Norint išgelbėti rūmus, Lietuvos stačiatikių vyskupas Christoforas 1889 m. pasiūlė įkurdinti stačiatikių vienuolyną. Pasiūlymas buvo priimtas ir perduotas Šv. Dievo motinos gimimo moterų stačiatikių vienuolynui. I – ojo pasaulinio karo metais, besiartinant  vokiečiams, vienuolės apleido Antalieptę.

1915 m. Antalieptėje apsigyveno vokiečių pulkas, kuris vienuolyne įkūrė štabą. 1918 m. apsigyveno bolševikų karinis būrys.Traukiantis iš Antalieptės priešų pulkams, vienuolyno turtas buvo galutinai išgrobstytas. 1919 - 1924 m.  m. vienuolyno patalpose veikė lietuviška pradžios mokykla, 1924 m. pastatus parėmė Lietuvos katalikų moterų kultūros draugija, vėliau – Šv. Jėzaus širdies seserys – vienuolės.
Šiuo metu vienuolyno kompleksas prikeliamas naujam gyvenimui ir yra pritaikomas turistų lankymui. Nors vienuoliai čia jau seniai nebegyvena, svečiais bus svetingai pasirūpinta: čia, vienuolyno patalpose su išlikusiomis senomis skliautuotomis lubomis, teikiamos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Kituose vienuolyno pastatuose nuomojamos patalpos konferencijoms ir mokymams, nuomojamas turistinis inventorius.
   Antalieptė – ypač svetinga jaunimui, organizuotoms svečių grupėms, mat, be kitų veiklų, patyręs gidas organizuoja žygius, yra galimybė susipažinti su vienuolyno edukaciniu bitynu. Lankytojai gali užsisakyti gido ekskursiją po šią Zarasų krašto kultūros vertybę, kurios metu išgirs daugybę įdomių istorijų ir susipažins su turtinga ir kupina įdomybių šio komplekso istorija.


Norinčius iš arčiau susipažinti su šiuo puikiu kultūros paveldu ir pasinaudoti teikiamomis paslaugomis, kviečiame dėl ekskursijų ir paslaugų susitarti iš anksto.


Kontaktai:
VšĮ "Inovatorių slėnis"
Adresas: A. Žilėno g. 2, Antalieptė
GPS: 55.659446, 25.868084
Tel.: +370 60012941, +370 60483856

 

2. Šavašos pažintinis takas


   Šalia Antalieptės į Šventosios senvagę įteka Šavašos upė. Kildami palei Šventąją į kalną, išvysite Antalieptės panoramą, o jei keliausite toliau – kairėje kelio pusėje esantį Lūžų piliakalnį. Žemėlapyje ši vieta - visai šalia į pietryčius nuo Antalieptės srovenanti Šventosios senvagė. Šavaša – ypatinga Lietuvos upė. Juk tai tikrų tikriausia kalnų upė!
Permaininga upės „nuotaika“ ir malonus jos čiurlenimas lydės visos šios kelionės metu, o aukštai slėniai ir kintantis kraštovaizdis reikalaus šiek tiek jėgų, bet malonų nuovargį atpirks patirti įspūdžiai. Informaciją apie šio tako geologines ir kitas gamtines vertybes galėsite rasti įrengtuose informaciniuose stenduose: Bebrynė, Lūžų miškas, trys geologinės stotelės.
Bet tai dar ne viskas – tarp aukštų upės slėnių XVI-XVII amžiuose veikė pasislėpusi senovės lietuvių šventykla. Kada užgeso šventoji ugnis, nėra žinoma. Manoma, kad jis dar veikė praėjus 100 – 200 metų po krikščionybės įvedimo 1387 metais. Senosio šventyklos liekanos – Lūžų akmuo su dubeniu laukia norinčių pažinti keliautojų.
GPS: 55.653066, 25.878746
 

 

Baltriškės

 

1.Baltriškių Tiberiado svienuolių bendruomenė
 

  Baltriškių kaimas Degučių seniūnijoje žinomas dėka ten gyvenančios Tiberiados vienuolių bendruomenės. Atvykę į kaimą, galite susitikti ir pabendrauti su čia gyvenančiais vienuolių brolijos nariais iš Belgijos, Liuksemburgo, Prancūzijos. Bendruomenės nariai didelį dėmesį skiria darbui su jaunimu ir šeimomis, organizuoja įdomias stovyklas, bendras maldas. Malda, meilė, paprastumas, darbas yra tai, kas vienija bendruomenės narius. Dėl bendruomenės lankymo būtina susitarti iš anksto.
 


Kontaktai:
Baltriškių Tiberiados vienuolių bendruomenė

Adresas: Baltriškių kaimas, Degučių seniūnija
GPS: 55.675193, 25.973455
Tel.: +370 385 43694
Svetainė: www.tiberiade.lt
El. paštas: baltriskes@tiberiade.lt

 

Degučiai

 

  Degučiai įsikūrę prie abipus kelio Zarasai – Utena. Ežeringosios seniūnijos centro krantus skalauja vilnis ridenantis Samanio ežeras. Nors Lietuvoje yra keliolika kaimelių tokiais pavadinimais, bet tik čia pasigrožėsite 1928 metais pagal dailininko A. Rūkštelės projektą pastatytą Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės paminklą, pasigrožėsite senaisiais pastatais, kuriuose kažkada veikė istorinį Varšuvos – Sankt Peterburgo traktą aptarnavusios įstaigos. Su lankomą teritoriją apimančio Gražutės regioninio parko gamtos ir kultūros vertybėmis susipažinti galima vaikštinėjant trijų kilometrų ilgio Degučių pažintiniu taku. Degučiai garsėja ir meistriškais kūrėjais. Vienas jų – medžio drožėjas Gediminas Kairys.

1. Medžio drožėjas Gediminas Kairys

 

  Degučiuose gyvenantis tautodailininkas medžio drožyba užsiima nuo seno. Savo darbinius – įvairaus dydžio šaukštus verdamai uogienei maišyti, sviestui išmaigyti, lenteles daržovėms, duonai, mėsai ir kitiems gaminiams pjaustyti, kočėlus, įvairiausiais raštais išmargintas verpstes ir lazdas, įdomias kaukes menininkas pardavinėja mugėse, turguose, nemažai jo darbų jau iškeliavo užsienį. G. Kairys pasakoja, kad pakeleivis užsuka pas jį pasimokyti drožti, pagaminti mielą smulkmeną iš medžio. Drožėjas noriai dalijasi savo patirtimi, žiniomis ir jau seniai nebesistebi besidominčiais jo amatu. Dėl edukacinių programų būtina susitarti iš anksto.


Kontaktai:
Adresas: Liepų g. 18, Degučiai
GPS: 55.65675, 26.06416

Tel.: +370 686 61174 
El. paštas: g_kairys@yahoo.com

 

Bikėnai

 

 Antalieptės marios –  tarsi neatrastas pasaulis. Užliejus čia buvusias teritorijas ir suformavus vieną didžiausių šalies tvenkinių, kraštovaizdis neteko kai kuriais atvejais unikalių reljefo vertybių, bet netektį kompensuoja įspūdingas marių dydis ir salų gausa (apie 50), įlankų viražai, pusiasalių virtinės. Vingiuota marių kranto linija sudaro daugiau nei 160 km.
 


Išsamesnės informacijos, gido paslaugų ir kitais klausimais taip pat kviečiame kreiptis į Zarasų rajono turizmo informacijos centrą.

 

Kontaktai:

VšĮ Zarasų rajono turizmo informacijos centras
Adresas: Sėlių a. 22
GPS: 55.732428, 26.246542
Tel.: +37038537171, +37067910091
El. paštas: turizmas@zarasai.lt
© 2014-2020 VisitZarasai. Visos teisės saugomos
sprendimas webmod: Svetainių kūrimas