Lankytini objektai

Lūžų miške, kalvotame Šavašos upės slėnyje yra išsidėstęs unikalus archeologinis kompleksas, kurį sudaro daugiau nei dviejų tūkstantmečių senumo piliakalnis, VIII a. – XII a. datuojamas sėlių pilkapynas bei ritinio formos akmuo su dubeniu. Tai bene vienintelė tokia vieta regione, kur senosios šventvietės kompleksas taip ir liko nepaliestas žmogaus ūkinės veiklos.

Šiandien Lietuvoje ir Latvijoje žinoma per 70 tašytų, ritinio formos akmenų, kurių viršuje iškalti plokščiadugniai dubenys. Dauguma šio tipo akmenų yra Šiaurės vakarų Lietuvoje bei Latvijoje, kitaip – Latvijos Kurše, kiek mažiau jų yra Rytų Lietuvoje bei Latgaloje, ir tik keletas akmenų vidurio Lietuvoje. Anot prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus, būtent šio tipo akmenys yra būdingi Kuršo teritorijai ir Lietuvoje jie atsirado maždaug nuo XIII a. vidurio, kartu su nuo Kalavijuočių (vėliau – Livonijos) ordino agresijos pabėgusiuomis kuršių bendruomenėmis.

Maždaug už 250 m. į šiaurę nuo apeiginio akmens stūksojo didelė Kaniūkų dvarvietė, įkurta XVII amžiuje, čia buvusio Kaniūkų kaimo vietoje, o pats kaimo pavadinimas reiškė XIII – XVI a. čia buvusią žirgšėrių tarnybą, kitaip tariant – vieną iš Lietuvos valdovo žirgininkystės ūkių. Tokiose vietose telkėsi valdovo žmonės, leičiai, ir anot prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus, būtent su valdovu siejamose vietovėse buvo leidžiama įsikurti nuo kalavijuočių ordino pabėgusiuoms kuršių bendruomenėmis, kurios čia atsinešė ir savo papročius bei tikėjimą, už kurio išpažinimą čia niekas nepersekiojo.

Svarbu pastebėti, kad priešingai visuomenėje dar populiariam įsitikinimui, nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad šventoji ugnis galėjo būti kūrenama ant apeiginių akmenų, kad ir kokio tipo jie bebūtų. Juk ugnis smarkiai pažeidžia akmenis ir jie ima trupėti, o žiemą skverbiantis vandeniui, ledui tie įtrūkimai tik didėja. Archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad laužai degdavo netoliese įrengtose laužavietėse, o pats dubenėtasis akmuo buvo skirtas apeigoms – galbūt ritualiniais ar gydomaisiais tikslais naudotas dubenyje natūraliai susikaupęs lietaus vanduo.

Objektas pritaikytas lankymui, Lūžų akmenį galima pasiekti einant Sėlių šventtakiu – pėsčiųjų taku jungiančiu baltų šventąsias vietas.