Stelmužės dvarvietė
stelmusdvarviet894332.jpgstelmusdvarviet2300171.jpgstelmusdvarviet4953956.jpgstelmusdvarviet3997604.jpgstelmusdvrviet6125308.jpgstemusdvarviet5929279.jpg
visitaukstaitija
visitaukstaitija
visitaukstaitija
visitaukstaitija
visitaukstaitija
visitaukstaitija
stelmusdvarviet894332.jpgstelmusdvarviet2300171.jpgstelmusdvarviet4953956.jpgstelmusdvarviet3997604.jpgstelmusdvrviet6125308.jpgstemusdvarviet5929279.jpg

ŠTAINENZĖS (STEINENSEE) DVARO ISTORIJA

             Stelmužė – buvęs sėlių kraštas, kurį 1255 m. Lietuvos karalius Mindaugas, kartu su visu sėlių kraštu palei Dauguvos upę, padovanojo Livonijos ordinui. Dėl šios priežasties Štainenzės dvaro istorija persipynusi su Vokiečių ordino Livonijoje, Kuršo ir Žiemgalos hercogystės istorija. Lietuviškas Stelmužės pavadinimas atsirado vėliausiai. Istorijos šaltiniuose Stelmužė vadinama Štainenzė (Steinensee). Vokiečių kalba „Steinensee“ reiškia „akmenų ežeras“ arba „akmenuotas ežeras.

             Pirmieji Štainenzės (Steinensee) dvaro savininkai buvo Livonijos ordino pareigūnai. Pirmasis žinomas dvaro valdytojas – Adomas Hahoferis (Adam Hahover), kuris valdė Stelmužės ir Raudinės dvarus. 1532 m. Štainenzės dvaro savininku tampa Heinrichas fon Berkenas, kuriam Livonijos ordino magistras Valteris fon Pletenbergas Valmieros pilyje už „ilgametę ištikimą tarnybą ir tinkamą elgesį“, suteikia leno teise valdyti Štainenzės (Steinensee), Raudinės (Rautensee) dvarus, priklausančius Dinaburgo (dabartinio Daugpilio, Latvija) parapijai. Šis leno aktas (originalas neišliko) vienas seniausių dabar žinomų dokumentų, kur minimi šių vietovių vardai. Privilegijoje detaliai nusakytos dvarų valdų ribos. Dvarus iki XVIII a. pradžios valdė fon Berkenų šeimos atstovai, todėl Stelmužės, Raudinės dvarų, o vėliau Kamariškių palivarko istorijos yra tampriai susijusios.

Fon Berkenai yra sena Kuršo bajorų giminė, kilusi iš Vestfalijos, su Vokiečių ordinu atsikėlusi į Livoniją ir Kuršą. Pagal Riterių tarybos 1631 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą į Riterių tarybos protokolus fon Berkenų šeima įtraukta kaip „sena iš Kelno apskrities kilusi kilminga šeima, dar Vokiečių ordino laikais gyvenusi Kuršo ir Žiemgalos žemėse, arba Senojoje Livonijoje“. „Nuo 1544 m. jis [Hainrichas fon Berkenas] gyveno Stelmužėje, buvo susižadėjęs su Gertrūda fon der Ropp“ – rašoma  fon Berkenų giminės istorijoje.  XIX a. pabaigoje genealoginę medžiagą apie savo giminę Kurše surinko ir 1896 m. Berlyne išleido pėstininkų atsargos generolas Rudolfas fon Berkenas (,,Fon Berkenų šeimos istorija nuo XV a. iki šių dienų“ ,,Geschichte der Familie von Bercken vom 15. Jahrhundert bis zur Gegenwart“). Šioje knygoje pateikiama daug duomenų apie Štainenzės (Steinensee) dvarą. Atrasti svarbios istorinės medžiagos autoriui padėjo tuo metu Stelmužės dvarą valdęs Valteris (Vadimas) fon Fiolkerzamas, o ypač jo pusbrolis Arminas fon Fiolkerzamas. Jų dėka autorius gavo vertingų kopijų iš senojoje ,,Steinensee šeimos skrynioje“ saugomų fon Berkenų šeimos kilmingumą ir nuosavybę liudijančių dokumentų.  Latvijos valstybės istorijos archyve saugomi Stelmužės ir Raudinės dvarų  inventoriai patvirtina, kad Stelmužės namuose buvo saugomas dvaro archyvas, o seniausias ten buvęs nuosavybę į Štainenzę įrodantis dokumentas yra būtent  1532 m. sausio 28 d. Valmieroje Livonijos magistro Hainrichui fon Berkenui išduota leno suteiktis valdyti Štainenzės ir Rautenzės dvarus.  

1816 m. Inventoriaus fragmentas su įrašu apie seniausią fon Berkenų nuosavybės dokumentą, kuriame įrašyti Štainenzės ir Rautenzės pavadinimai (iš Latvijos valstybės istorijos archyvo, Ryga)

(Štainenzės (Steinensee)  dvaro vaizdas iš leidinio „Das schöne Kurland“, išleisto Miunchene Vokietijoje 1917 m.)

 

           Senoji Štainenzės bažnyčia (šiuo metu Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia yra Zarasų krašto muziejaus padalinys), seniausias išlikęs medinės architektūros pavyzdys Lietuvoje. Stelmužės bažnyčia buvo statyta kaip dvaro savininkų fon Berkenų šeimos koplyčia, pradžioje priklausiusi Ėgiptės filijai, aptarnauta Ėgiptės pastoriaus. Ankstyviausias žinomas bažnyčios paminėjimas yra XVI a. pabaigos vizitacijose. „Terra Mariana“ knygoje (1888/2013 m.) rašoma, kad Žiemgalos dekanato Alūkstės bažnyčios filija, „Šventojo Gelbėtojo titulo bažnyčia Stelmužėje“ buvo pastatyta dvaro savininko lėšomis 1650 m.

Šalia bažnyčios, vakarinėje šventoriaus dalyje stovi XVII a. viduryje pastatyta varpinė – medinė, stačiakampė, keturšlaičiu stogu. Ji yra neatskiriama sakralinio ansamblio dalis. Varpinė, kaip ir bažnyčia, pasižymi funkcionalumu, proporcijų ir silueto raiškumu, formų paprastumu. Varpai išlieti 1613 m. 1707–1711 m. fon Berkenų šeimos koplyčia turėjo savo kunigą Hermaną Konradą Štenderį. XIX a. pradžioje dvaro savininkai baronai Fiolkerzamai perdavė bažnyčią katalikams, ją aptarnavo Alūkstės misionierių ordino vienuoliai.

Menotyrininkų nuomone, šiuo metu išlikęs bažnyčios interjeras  yra iš XVIII a. pradžios. Jame gausu vertingų klasicizmo ir baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, horeljefų, skulptūrų, spirališkų kolonų, originalios medinės ornamentikos. Stelmužės dvaro bažnyčios interjeras identiškas Vecpilio bažnyčios Latvijoje interjerui, anot Lietuvos ir Latvijos menotyrininkų, tai tų pačių Subatės/Štainenzės meistrų darbas. Menotyrininkai teigia, kad Stelmužės bažnyčios architektūra yra unikali: išsiskiria autentišku interjero dekoravimu, fasado portiku, langų forma ir įstiklinimu. Medžio raižiniais puošti bažnyčios altorius, sakykla, „Paskutinės vakarienės“ horeljefas, krikšto pagrindas, vargonų žibintai yra unikalūs baroko meno kūriniai, liudijantys  meistrų savitumą ir neabejotiną profesionalumą.

Stelmužės bažnyčios centriniame altoriuje buvęs horeljefas „Paskutinė vakarienė“ (apie 1713 m.) po restauracijos 2005 m. Nuo 2015 m. saugomas Kauno arkivyskupijos muziejuje. (Nuotrauka iš Lietuvos nacionalio muziejaus Ikonografinių rinkinių skyriaus)

 

(Štainenzės (Steinensee) dvaro koplyčia, nuotrauka iš archyvų Marburge Vokietijoje)

                Paskutinis fon Berkenų palikuonis Karlas fon Berkenas turėjo daug skolų, dėl kurių jis turėjo paskelbti Stelmužės ir Raudinės dvarų bankrotą. Dvarus XVIII a. pradžioje perėmė Oną Elžbietą fon Berken vedęs Gotardas Lorencas fon Fiolkerzamas. Jų sūnūs Karlas Gustavas ir Gotardas Fridrichas paveldėjo Raudinės ir Stelmužės dvarus. Gotardo Fridricho sūnus Georgas Fridrichas pradėjo Fiolkerzamų giminės Štainenzės šaką. Šios šakos, Stelmužės namų, atstovai iki pat XX a. išlaikė istorinę savo pavardės Foelckersahmb rašymo formą. Taip į Stelmužės dvaro istoriją įžengė anuomet svarbią vietą visuomeniniame gyvenime užėmusi Fiolkerzamų šeima, kurios atstovai ypač XIX a. Kurše pasiekė svarbių administracinių, politinių, diplomatinių pareigų, keli jų buvo nuolatiniai Kuršo hercogystės literatūros ir dailės draugijos, bei provincijos muziejaus nariai.  XIX a.  dvaro istorijoje atsirado Valujevų pavardė, kai Georgo Fridricho fon Fiolkerzamo podukra Frederikė Anetė Elizabetė fon der Brincken ištekėjo už Aleksandro Petrovičiaus Valujevo, o 1836 m. Georgo Fridricho sūnus Karlas Valerijanas vedė Frederikės Anetės dukrą Aleksandrą Valujevą, kurios brolis Petras Valujevas Lietuvos istorijoje liūdnai pagarsėjo kaip reakcingojo Spaudos draudimo įstatymo autorius (įstatymas draudė spausdinti knygas lotynų abėcėlės raidėmis). Baronų Karlo Valerijano ir Aleksandros Fiolkerzamų jauniausias sūnus Vadimas (1857–1924) tapo paskutiniuoju Štainenzės savininku baronu Fiolkerzamu.

              Informacijai panaudoti šaltiniai:  Bercken, Rudolf v. Geschichte der Familie von Bercken vom 15. Jahrhundert bis zur Gegenwart. Berlin: Wilhelm greve, [1894]; Ilarienė, Inga (Lietuvos istorijos institutas). Stelmužės/Steinensee dvaro kultūrinio paveldo atodangos: dvaro knygos ir jų ženklai, Lietuvos istorijos metraštis, 2022/1, Vilnius, p.131-152. Kraštotyrininkų L. Radzevičiaus ir S. Burokaitės informaciniai straipsniai.     

 

ŠTAINENZĖS (STEINENSEE) DVARO ISTORIJA 

XIX a. pradžioje Štainenzės dvaro kompleksą be pačios Stelmužės sudarė Jancavos ir Neigavos palivarkai, 4 sodai, 7 ežerai, 4 upės, 5 karčiamos, iš kurių viena – Stelmužės dvaro kieme. 1830 m. dvaro inventoriaus sąrašai rodo buvus net 30 įvairios paskirties pastatų, tarp jų ir dvaro rūmų koplyčia, kuri nurodyta esanti katalikų apeigų, yra medinė, stovi ant akmens pamatų. Koplyčia ir gyvenamieji namai įvertinti kaip geros būklės. Dvaras turėjo nemažą biblioteką – inventoriuje surašyti  273 knygų pavadinimai. Apie dvaro kultūrinį gyvenimą byloja muzikos instrumentų ir meno vertybių sąrašai.

Štainenzės (Steinensee) dvaro neaplenkė gaisrai. Dvaras  degė 1830 m., 1890 m., 1900 m. 1914 m. Arminas fon Fiolkerzamas rašė, kad Stelmužės dvare stovi naujas gyvenamasis pastatas, „tik parke ir sode yra išlikę keli seni akmeniniai pastatai iš praėjusių šimtmečių. Per Pirmąjį pasaulinį karą, vykstant kovoms, dvaras taip pat buvo sudegintas ir apgriautas. Liko tik dvaro personalo dviejų aukštų mūrinis namas, svirnas, ,,bokštas“, tvartas ir kumetynas.“

         Vietovės lietuviškas pavadinimas Stelmužė  prigijo pamažu. Štainenzės dvaro likimas pasikeitė nustačius Lietuvos–Latvijos  valstybių sieną 1921 m. bei po žemės reformos. Po Tarptautinio arbitražo komisijos sprendimo Lietuvai pipažinta ne tik Palanga ir Mažeikiai, bet ir nedidelė Alūkstos (Ilūkste) apskrities dalis kartu su Stelles muiža (Stelmužė). Sienos nustatymo ir sužymėjimo darbus vainikavo Rygoje 1927 m. spalio 15 d. Lietuvos ir Latvijos sienos komisijos pasirašytas „Lietuvos-Latvijos sienos aprašymas“. Pagal šį aprašymą, ties Stelmuže yra „471-as punktas pažymėtas didžiuoju sienos ženklu; prie punkto Latvijoje yra Ilukštos apskrities, Raudos valsčiaus, Stelės dvaro žemė, o Lietuvoje – Ežerėnų apskrities, Paupėnų valsčiaus, Stelės dvaro žemė.“ Valstybinė siena kirto Stelmužės dvarą, atskirdama didelę dalį jo valdų. Pirmą kartą per savo istoriją dvaro centrinė dalis tapo etninės Lietuvos valstybės dalimi. Didesnė dalis dvaro nuosavybės liko Latvijoje. 1912 m. duomenimis Štainenzės dvarui priklausė 2434 ha žemės, jos didžiąją dalį sudarė ariamoji žemė ir miškas. Lietuvos teritorijoje liko apie 839,16 ha dvaro žemės. Vis tik tai gerokai didesnis nei to laikotarpio vidutinis dvaras Lietuvoje. Dabar Lietuvoje esanti Stelmužės dvarvietė yra 11,6 ha ploto, o Raudinės  – 4,9 ha.

1924 m. mirus paskutiniam fon Fiolkerzamų šeimos palikuoniui Vadimui Fiolkerzamui turtas perėjo jo sūnėnui vokiečių kilmės baronui Herbert Eduard von Hahn (18851978). Dvarą jis valdė iki 1928 m., vėliau jį pardavė stambiems Lietuvos ūkininkams Jonui ir Onai Repšiams. Pasitraukdamas iš Lietuvos H. E. von Hahnas padovanojo dalį dvaro bibliotekos Kauno Vytauto Didžiojo universitetui. Iki šiol Lietuvos bibliotekų fonduose yra išlikusios 56 knygos iš šios dovanotos Steinensee dvaro knygų kolekcijos, kurioje knygos pažymėtos dvaro savininkų ekslibrisais bei savininkų autografais. Ekslibrisą  sukūrė giminės garsus meno istorikas, grafikas, heraldistas, ekslibrisų kūrėjas Arminas Fiolkerzamas (1861-1917). Štainenzės ekslibriso perduodama žinia akivaizdi: Fiolkerzamų giminės medis yra ilgametis, plačiašakis ir tvirtas lyg Stelmužės ąžuolas, o įrašas Steinensee nusako Stelmužę kaip šeimos lizdo vietą.

Armino Fiolkerzamo pieštas giminės herbas (1914 m. rankraštis iš Latvijos nacionalinės bibliotekos Rygoje)

 

(Štainenzės dvaro savininkų Fiolkerzamų ekslibrisas ant dvaro bibliotekos knygų)

Repšių šeima dvare šeimininkavo iki 1941 m. Tais metais sovietų valdžios jie buvo ištremti į Sibirą. Tai, kas likę iš didingų Stelmužės dvaro valdų, susigrąžino Repšių anūkė Laima.

         Istorinio Štainenzės dvaro parko dalį su bažnyčia ir varpine šiuo metu valdo Zarasų rajono savivaldybė. Pristatyti Šteinenzės dvaro istoriją patikėta Zarasų krašto muziejui. 2022 m. atlikti dvaro parko 2-ojo etapo tvarkybos darbai. Moksliniai tyrimai skirti senojo kultūros paveldo objekto pažinimui, tvarkybos darbai, virtualūs sprendimai ir suvenyrai lankytojui finansuoti Europos Sąjungos projekto ,,A living history”. Bendras projekto biudžetas – 648 959.52 Eur. Projektą įgyvendino keturi partneriai: Zarasų rajono savivaldybės administracija, Zarasų krašto muziejus, Lietuvos istorijos institutas ir Latvijos Daugpilio universitetas.

              500 metų Europos istorijos klodai susipynė Štainenzės dvarvietės istorijoje. Tai unikali vietovė, kurios tyrimai mums atveria ir veda į gilesnį šio daugiakultūrinio paveldo pažinimą.  

    Informacijai panaudoti šaltiniai:  Bercken, Rudolf v. Geschichte der Familie von Bercken vom 15. Jahrhundert bis zur Gegenwart. Berlin: Wilhelm greve, [1894]; Ilarienė, Inga (Lietuvos istorijos institutas). Stelmužės/Steinensee dvaro kultūrinio paveldo atodangos: dvaro knygos ir jų ženklai, Lietuvos istorijos metraštis, 2022/1, Vilnius, p.131-152. Kraštotyrininkų L. Radzevičiaus ir S. Burokaitės informaciniai straipsniai.     

Darbo laikas:

Nuo spalio 1 iki balandžio 30 antradieniais - šeštadieniais 10.00 - 18.00

Nuo gegužės 1 iki rugsėjo 30 trečiadieniais - sekmadieniais 11.00 - 19.00
Papildoma informacija:

Nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 d. lankytojai priimami pagal išankstinę registraciją.
Kontaktai:

Adresas: Ąžuolo g. 14, Stelmužė, Imbrado sen.
GPS: 55.830052, 26.217291
Tel.: +370 605 97 514, +370 605 60572, +370 385 52 456
Kita informacija:

Suvieko sen., Su vaikais, Rajonas
© 2014-2023 VisitZarasai. Visos teisės saugomos
sprendimas webmod: Svetainių kūrimas